Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas Lietuvos futbolo federacijos nuotr.

Lietuvoje futbolas dideliu verslu nekvepia, bet realių planų, kaip iš šio sporto generuoti pajamas, yra. Tokia šalies futbolo realybė. Kiek reikia laiko ir jėgų, norint pradėti profesionalaus futbolo klubo kelią Europos link? „bzn start“ kalbasi su savo srities žinovais – ilgamečiu Maskvos CSKA futbolininku Deividu Šemberu.


Lietuvos rinktinės senbuvis Deividas Šemberas jau keturiolika metų Maskvą vadina antraisiais namais. Yra dėl ko. Būtent Rusijos sostinėje lietuvis atsiskleidė kaip talentingas futbolininkas ir iki šiol Europos megapolyje sužibusi jo žvaigždė negęsta. Lietuvis yra vienas iš kelių Maskvos CSKA futbolo klubo žaidėjų, aplink kurį sukasi žaidimas. Ne kiekvienam futbolininkui iš Lietuvos pavyksta įsitvirtinti pasaulinio garso komandoje. Keturioliktus metus Maskvoje gyvenantis Deividas užsimena, kad profesionalo karjerą baigs ten, kur ji iškilo.

„Į Maskvą atvykau sulaukęs beveik devyniolikos metų. Tuomet net negalėjau patikėti, ką ji man pasiūlys“, – pokalbio pradžioje prasitaria futbolininkas. Dabar, sulaukęs trisdešimt trejų metų, D. Šemberas yra vienas Maskvos CSKA futbolo klubo senbuvių. Lietuvis aiškina, kad būtent apie septynis ekipos senbuvius, įskaitant ir jį, formuojamas komandos žaidimo braižas. „Esame ekipos šerdis, patys stabiliausi žaidėjai. Nė vienas iš senbuvių negalvoja išeiti. Pavyzdžiui, aš CSKA esu nuo tų laikų, kai klubą nupirko naujas savininkas ir pradėjo kurti naują klubo etapą“, – teigė ekipos gynėjas. Šiemet Maskvos CSKA mini šimto metų jubiliejų. Nors klubas gyvuoja seniai, didžiausios pergalės iš už šalies ribų buvo iškovotos tik per paskutinius dešimt metų. Anot D. Šembero, tik pakeitus savininkus ir požiūrį į futbolą, ėmė rastis pergalių. „Viskam reikėjo laiko“, – pabrėžia žaidėjas.

Esate vienas geriausių Lietuvos futbolininkų, ilgiausiai žaidžiantis Rusijoje. Ketverius metus praleidote Maskvos „Dinamo“ ekipoje, Maskvos CSKA klubui atstovaujate jau vienuoliktą sezoną. Kas privertė tiek ilgai užsibūti geriausioje pastarojo dešimtmečio Rusijos ekipoje?

Daug aspektų. Klubo dvasia, stabilumas, nuolat kylantis Rusijos futbolo čempionato lygis. Futbolą matau iš vidaus, stebiu, kokie pokyčiai įvyko per pastaruosius penkerius metus, ir, kad Rusijoje sutinka žaisti vis daugiau geriausių pasaulio futbolininkų, yra geras ženklas. Drąsiai galiu sakyti, kad šalies futbolo čempionatas mažai kuo nusileidžia Vakarų Europoje futbolo madas diktuojančioms Anglijai, Ispanijai, Italijai, Vokietijai ir Prancūzijai. Juk pasaulinio lygio žvaigždės nevyktų į Rusiją, jeigu joms klubuose nebūtų sudarytos idealios sąlygos.

Todėl jau ilgokai ir neieškote kito klubo?

Ne tik todėl. Čia, Maskvoje, jaučiuosi kaip namuose. Be to, įtaką daro ir žaidėjų lygis, komandos santykiai, kontrakto sąlygos. Sunku pasakyti vieną išskirtinį aspektą, kuris lėmė, kad tiek metų išbūčiau viename klube. Aukšto lygio ekipoje nuolat vyksta žaidėjų kaita. Pas mus – tas pat. Bet per laiką taip susiklostė, jog tarp manęs ir trenerių radosi pasitikėjimas, jis augo, ir dabar jaučiuosi vienas komandos ramsčių. Galbūt kitame klube galėčiau turėti ir dar geresnes sąlygas, bet aš nenoriu, neieškau geresnių sąlygų, kai yra gerai. Esu žmogus, jaučiantis saiką. Per tiek laiko įpratau būti Maskvoje, nuolat kartoju, kad namuose gyvenu, namuose žaidžiu, ir džiaugiuosi, kad esu komandos dalis, todėl nenoriu ieškoti laimės, juolab kad man trisdešimt treji metai ir prieš karjeros pabaigą ieškoti laimės kitur nėra prasmės.

CSKA ekipoje viskuo esu patenkintas, nenoriu nieko keisti, nes tai yra mano komanda, mano antrieji namai, kurie gali padėti bet kokiais klausimais. Jeigu reikėtų bent iš dalies apibūdinti laimę, sakyčiau, kad mano laimės dalis – žaisti CSKA.
Maskvos CSKA dažniausiai kiekvienais metais patenka į prestižiškiausio Europoje Čempionų lygos futbolo turnyro grupių etapus. Kartais žaidžia ir atkrintamuosiuose turnyro etapuose arba užsitikrina teisę rungtyniauti žemesniame pagal rangą UEFA Europos lygos turnyre. Už dalyvavimą šiuose turnyruose klubas uždirba pinigus. Kur jie keliauja?

Visi iš turnyrų uždirbami pinigai dalijami pusiau. Pavyzdžiui, 2009–2010 m. CSKA klubas iš UEFA rengiamų turnyrų uždirbo daugiau kaip 20 mln. eurų. Pusė jos liks klubui. Kita pusė atiteko komandai, treneriams ir aptarnaujančiam personalui. Sumą dalijasi trisdešimt šeši žmonės. Aišku, dalijasi ne po lygiai. Yra tam tikras pasiskirstymas. Treneriai ir pagrindinės sudėties žaidėjai uždirba daugiau nei kiti, tačiau visi lieka patenkinti.

Kaip su tokiais pinigais elgiasi kitos komandos. Gal Jums teko girdėti?

Esu girdėjęs, kad klubai nustato konkrečias premijas už tam tikras laimėtas varžybas arba išėjimus į kitą etapą. Mes darome kitaip. Yra pinigai skirti dalyboms ir dar, nepaisant šių premijų, futbolininkai uždirba bazinius atlygius, kurie numatyti kontraktuose. Vieni sako, jog tai papildoma motyvacija, kad ekipa geriau žaistų ir būtų geresni rezultatai, bet tai netiesa. Kai eini į aikštę, pinigai neturi jokios prasmės. Tiesiog eini žaisti, ir tiek. Nuo pradžios iki finalinio švilpuko. Pasibaigus mačui, po penkių, dešimties minučių rūbinėje prisimeni, kad dar bus ir materialinė paskata, kuri yra maloni. Aikštėje pinigai neturi prasmės. Ypač Čempionų lygoje. Vien jau žaidimas Čempionų lygoje kiekvienam futbolininkui yra motyvacija, papildomas stimulas, kuris uždega. Nesvarbu, kiek esu sužaidęs rungtynių Čempionų lygoje, kaskart, kai skamba turnyro himnas, kūną nukrečia šiurpuliukai. Tuo metu jauti neįtikėtiną atmosferą.

Esu laimingas žmogus, nes per savo karjerą galėjau pajusti Čempionų lygos dvasią. Tai išskirtinis turnyras, išskirtinis jausmas ir emocijos. Mano galva, ši Lyga – stipriausias futbolo turnyras planetoje, futbolo kokybe lenkiantis tiek Europos, tiek pasaulio futbolo čempionatus.

Koks, Jūsų galva, realus CSKA futbolo klubo lygis Europoje nežiūrint į reitingus?

Mes galime aplošti bet ką, tačiau paskui galime patekti į duobę. Tam tikrą futbolo lygį rodančios komandos, kad ir „Manchester United“, „Barcelona“, nekrinta į duobes. Komanda yra sudėtingas mechanizmas ir pasiekti stabiliai gerą lygį sunku. Iš praktikos matome, kad tokių klubų yra vienetai.

Kiek klubas uždirba pinigų iš žaidėjų transferų?

Tai kad labai garsių daug nebuvo. Išskirčiau nebent du atvejus. 2004 m. klubas į savo gretas priviliojo itin perspektyvų saugą Jurijų Žirkovą, kurį 2009 m. už 18 mln. svarų sterlingų pardavė Londono „Chelsea“ ekipai. Už tokią pat sumą 2008 m. rusai „Manchester City“ ekipai pardavė trejus metus klube žaidusį brazilų puolėją Joao. Tai buvo patys didžiausi futbolininkų perėjimo transferai.

Į tą sumą įeina ir žaidėjo atlyginimas?

Nebūtinai. Šitie niuansai čia jau susitarimo reikalas. Pavyzdžiui, man, kai reikėjo pasirašyti pirmą gyvenimo transferą iš tuometinio Vilniaus „Žalgirio“ į Maskvos „Dinamo“, buvo devyniolika metų. Vilniečių klubo savininkas Janušas Loputis už mane klubui uždirbo 200 tūkst. JAV dolerių. Tuomet buvo sutarta, kad dešimt procentų transfero sumos atiteks man. Buvau devyniolikmetis futbolo žaidėjas, uždirbęs pirmuosius 20 tūkst. dolerių, ir su itin geromis perspektyvomis.