Niujorke Bruklino meno bibliotekos įgyvendinamas projektas „Eskizas“ („Sketchbook Project“) sulaukė viso pasaulio dėmesio. Tai projektas ir iniciatyva, kuri skatina kūrybiškumą kur visiškai nesvarbus nei amžius, nei lytis, nei statusas, o visus narius vienija neužgniaužtas noras kurti. Šioje bibliotekoje galima rasti ir lietuvių Tomo Ramanausko ir Tado Banio sukurtas knygeles.

Tiltas į globalią visuomenę
Tai lyg koncertų turas – tik su eskizais, o ne dainomis. Taip projektą apibūdina organizatoriai. Vienas populiariausių tarptautinių projektų yra atviras kiekvienam – knygelę gali susikurti visi, kas neabejingi kūrybai. Sumokėję narystės mokestį dalyviai gauna tuščią knygelę, kurią reikia per keletą mėnesių užpildyti ir grąžinti bibliotekai. Kiekvienai knygelei suteikiamas brūkšninis kodas, tada jos sudedamos į katalogus bibliotekoje Brukline, kad lengvai būtų pasiekiamos iš bet kurios šalies, įkeliamos į skaitmeninę biblioteką, o galiausiai eksponuojamos įvairiose meno erdvėse visame pasaulyje.

Meno namų „Co-op“ veiklos koordinatoriaus Eli Dvorkino teigimu, tarptautinė iniciatyva – tai kelias į bendrąją visuomenę, o šis eskizų projektas pranoko visus lūkesčius. Pasak jo, projektu susidomėjo daug įvairių autorių – nuo vaikų iki suaugusiųjų, kurie pastarąjį kartą ką nors kūrė vaikystėje, ar net meno studentų, pripažintų menininkų.
„Mūsų tikslas yra skatinti žmonių kūrybiškumą. Ir visiškai nesvarbu jų amžius, gyvenamoji vieta ar išsilavinimas. Bet kokia meno išraiška yra savotiška bendravimo forma, todėl skatindami kūrybiškumą norime nutiesti geografinį ir kultūrinį tiltus. Akivaizdu, kad žmonėms to reikia, nes sulaukėme daug daugiau dėmesio, nei tikėjomės. 2007 metais, kai projektas tik prasidėjo, iniciatyva buvo susidomėję vos keli šimtai žmonių, o dabar mes turime daugiau nei trisdešimt tūkstančių kūrėjų iš daugiau nei šimto šalių“, – apie projekto sėkmę pasakojo E. Dvorkinas.

Didelės lentynos pilnos mažų spalvotų knygelių – taip atrodo Bruklino meno biblioteka. Kiekvienas žmogus, užsukęs į biblioteką, gauna skaitytojo kortelę, o tada jau suteikiama laisvė ieškoti knygelės, kuri labiausiai atitiktų smalsuolio interesus ir skonį. Paieškos sistemoje knygelių galima ieškoti pagal įvairius kriterijus: autoriaus vardą, jo gyvenamąją vietą, temą. Kai skaitytojas paima peržiūrėti knygelę, jos autorius apie tai informuojamas elektroniniu paštu. Be to, visada galima kūrėjui parašyti asmeninę žinutę ir išreikšti savo nuomonę apie jo darbus.

E. Dvorkino nuomone, šis projektas kūrėjams svarbus ne tik dėl galimybės parodyti savo darbus menu besidomintiems bendraminčiams – ši koncepcija suteikia daugybę meno mėgėjams svarbių galimybių.

„Svarbiausia, kad sukuriamas bendrumo jausmas – projektas vienija bendraminčius iš viso pasaulio, telkia juos į bendruomenę. Nė vienas menininkas negalėtų sukurti keliaujančios bibliotekos su tūkstančiu eskizų knygelių ir eksponuoti darbų visoje planetoje. Būtent tai mes ir padedame įgyvendinti. Kadangi net dešimtys tūkstančių žmonių kiekvienais metais susirenka pasižiūrėti eskizų, suteikiama galimybė ne tik menininkams demonstruoti savo kūrybą, bet ir menui neabejingiems žmonėms mėgautis puikiais kūrėjų darbais. Esame įsitikinę, kad šis projektas yra tarsi įkvėpimo bomba žmonėms, kurie nuolat užsiėmę ir neranda laiko puoselėti meninių gabumų. Iš patirties galiu pasakyti, kad daugeliui dalyvių tai yra labai geras motyvas sužadinti savo kūrybinius impulsus“, – sakė jis.

Lietuvoje – neišnaudotos galimybės
Bibliotekoje šiuo metu yra apie dvylika tūkstančių knygelių, tačiau jos visos, E. Dvorkino teigimu, labai skirtingos ir įdomios. Tarp gausybės darbų galima rasti tapybos, portretų, abstrakcijos, koliažo, fotografijos, animacijos, grafikos, tekstilės ir dar daug kitų kūrinių. Kadangi temų laisvė visiškai nevaržoma, dalyviai gali maksimaliai atsiduoti polėkiui.
Idėjų agentūros „Love“ įkūrėjas Tomas Ramanauskas, kurio eskizų knygelė apie vaikinų ir merginų santykius „Zombies & Cyclopes“ buvo atversta daugiau nei tūkstantį kartų, ketina kurti ir antrą knygelę. T. Ramanausko teigimu, Lietuvoje labai trūksta tokių paprastų, bet visiems prieinamų inicia­tyvų.

„Esu prastas piešėjas, bet – kokia gyvenimo neteisybė – labai mėgstu piešti. Tik, kaip dažnai nutinka, reikėjo įsispirti į užpakalį – turėjau nuo ko nors pradėti. Visi gali piešti. Žinoma, kaip sakė Marcelis Duchamp‘as, tik ne visiems reikia tai rodyti. Laimė, jo nepaklausiau. Kai gavau tuščią knygelę, tiek visiems jau buvau prisigyręs apie šį projektą, kad neturėjau kur dėtis, todėl sėdau ir piešiau. Pats procesas buvo labai malonus. Piešiau tik sau, – pasakojo jis. – Tai šimtąkart įdomiau nei tiesiog maigyti klaviatūros mygtukus. Imdamasis ko nors, kas reikalauja susikaupti, lavindamas ranką supranti, koks subaisėjęs raštas, koks vingiuotas brėžis ar kokios prastos mintys lenda į galvą pirmomis dienomis, kai sunkiai sekasi. Tik vėliau atsiranda pirmieji įgūdžiai. Žinoma, reikia tikėtis, kad tuo metu nebūsi spėjęs visko baigti.“

T. Ramanauskas prisipažįsta prisidėjęs prie kelių meno iniciatyvų Lietuvoje, pavyzdžiui, organizavo filmų festivalį „Pravda viena minutė“. Tokie renginiai visada pritraukdavo daug daugiau dalyvių nei tikėtasi.

„Dalyvių, skaičius viršydavo kelis šimtus. Tai puikiausias įrodymas, kad jauni didžiaakiai kūrėjai yra ištroškę tokių iniciatyvų“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie kūrėjus iš Lietuvos, meno namų „Co-op“ veiklos koordinatorius E. Dvorkinas paminėjo ne tik T. Ramanausko, bet ir Tado Banio knygelę pavadinimu „street-art-fairy-tale“.

„Kai nusiperki tuščią knygelę ir sužinai terminą, iki kada turi ją užpildyti, galima sakyti, įsipareigoji kurti. Tai yra tarsi iššūkis, kuris parodo pačiam, ko esi vertas. Neslėpsiu, tik pusę lapų pavyko užpildyti, bet toks jau tas kūrybos procesas – kartais įkvėpimas neateina, ir tiek, – apie dalyvavimą projekte pasakojo knygelės autorius T. Banys. – Bet koks paskatinimas eiti kūrybiniu keliu yra labai reikšmingas, ypač jei žmogus, kaip aš, nėra baigęs meno mokyklos. Tokiame projekte gali pamatyti, kaip tavo darbai atrodo bendrame kontekste, įvertinti savo kūrybą iš šalies.“

T. Banys jau ne pirmus metus stengiasi dalyvauti įvairiuose Lietuvoje rengiamuose projektuose, tačiau dažniausiai tenka nusivilti.

„Lietuvoje tikrai trūksta tokių projektų. Nors yra erdvių, kurios esą skatina kūrybiškumą, dalyvaudamas renginiuose jaučiuosi svetimas, nes ten jau susiformavusi uždara bendruomenė. Mūsų šalyje diplomuoti menininkai jaučiasi daug pranašesni už tuos, kurie tiesiog kuria. Manau, svarbiausia yra ne tai, ką baigei, o tai, ar turi talentą kurti. Visi, kas pamato mano kūrybą, nuolat klausia, ar turiu dailės išsilavinimą. Bendraudamas su žmonėmis iš Vakarų Europos, JAV ar Pietų Amerikos niekada nesulaukiu tokių klausimų – jiems svarbiausia yra kūrybiškumas, o ne išsilavinimas“, – patirtimi dalijosi T. Banys.

Galbūt ir Lietuvoje mes kada išvysime panašią iniciatyvą, kurią tikrai aprašysime.