Blogiausias dalykas Lietuvoje – stereotipai. Mes norime sulaužyti stereotipą, esą gražios šviesiaplaukės merginos yra kvailos, o jeigu ko nors ir pasiekia, vadinasi, joms už nugaros stovi turtingas oligarchas arba įtakingi tėvai. Vyrauja ir toks požiūris, kad jūs, mergaitės, pirmiau mokslus baikite, paskui kuklų darbelį susiraskite, įgykite patirties ir tik tuomet ką nors galvokite, kam jums reikia tų milžiniškų projektų?.. Tai skamba kaip pasakymas: moterie, sėdėk savo vietoje. Tai labai numuša ūpą. Lietuva yra šauni šalis, čia reikia gyventi, turėti vyrą, auginti vaikus, tačiau pamatyti šiek tiek pasaulio ne tik verta, bet ir privaloma. Tik keliaujant ugdomas, lavinamas globalus mąstymas, tad visiems jauniems žmonėms patariame: keliaukite, važiuokite, pamatykite, nebijokite ir eikite pirmyn. 

 

Išvykusios į Ameriką supratome, kad jeigu nori, pasieksi ir nesvarbu, kiek tau metų. Be abejo, patirties visur reikia, bet svarbiausia yra noras, ambicijos. Ir kuo daugiau ir didesnes ambicijas turėsi, tuo daugiau pasieksi. Būdamos Amerikoje įgavome pasitikėjimo savimi, darbavomės nekilnojamojo turto nuomos srityje. Kadangi abi esame dieninio kurso studentės, dirbome tik vasaromis.

 

Kiek vėliau pamatėme, kad Indijoje veikianti vokiečių įmonė ieško darbuotojų iš Europos, tad nusiuntėme savo gyvenimo aprašymus, vėliau vykome į interviu ir... mus atrinko. Dirbome kompanijoje, kuri gamina automobilių numerius (plokšteles). Tai buvo vyriausybinis projektas, kurio tikslas – sukurti bendrą (standartizuotą) automobilių valstybinių numerių sistemą. Dirbome šio projekto rinkodaros srityje, buvome atsakingos už reklamą bei pateikimą patiems aukščiausiems Indijos vyriausybės atstovams. Susidūrėme su skirtingu požiūriu į projektą: vieniems, labiau išsilavinusiems, atstovams buvo lengviau suprasti jo esmę, kitiems kildavo klausimų, kodėl ir kam viso šito reikia.

 

Iš tiesų tai nepaprastai įdomi patirtis. Nors Indija labai pasikeitusi, civilizuota, technologiškai sparčiai besivystanti, turinti ir kitokį, vakarėlių, naktinių klubų, gyvenimą, ji vis dar yra trečiojo pasaulio šalis, kurioje baltaodei moteriai tikrai nelengva.

 

Pirmomis dienomis, o gal net savaitėmis buvo šokas. Teko prisitaikyti prie klimato, kitokio eismo, žmonių ir daugybės kitų kultūros skirtumų. Matėme sukrečiamų vaizdų: skurdą, verkiančius vaikus, prašančius valgyti ar pinigų... Nors gyvenome labai gerai ir skurdo nepajutome, tai mus, kaip moteris, iš tiesų jaudino.

 

Įgyvendinant projektą, Delyje teko sudalyvauti „Olialia Blond Festival“. Tai neįtikėtina, Indijoje suorganizuotas lietuvių festivalis, kuriame pristatyta ne tik Lietuva, bet ir lietuvių sumanytas Maldyvų salyno projektas. Per šį renginį, kuriame dalyvavo aukščiausio rango Indijos valstybės pareigūnai bei įvairių verslo sričių magnatai, Lietuva pristatyta tikrai įspūdingai, o indai liko sužavėti gražiais, įdomiais ir kūrybingais lietuviais. Renginio metu susipažinome su idėjomis, o mums buvo pasiūlyta prisidėti prie Maldyvų salyno projekto. Žinoma, kad sutikome! Prieš mėnesį buvome Maldyvuose, darėme rinkos tyrimus, kurią salą pasirinkti kaip pagrindinį kurortą. Be to, norime visą kūrimosi procesą filmuoti ir daryti tarsi realybės šou. Turime kompaniją, kuri tai ketina įgyvendinti. Kol kas negalime atskleisti smulkmenų, koncepcija vis dar tobulinama, tačiau per pusę metų turėtų būti išgryninta idėja ir apie ją pranešta plačiajai visuomenei. 

 

Kodėl viso šito griebėmės? Norime įdomios gyvenimo patirties, kuri yra be galo smagi. O aplinkinių reakcija, tiesiog skatina imtis kuo daugiau ambicingesnių projektų. Juk ne kiekvienas ryžtųsi kelionei po Indiją ir dar pardavinėti bendrą (standartizuotą) automobilių valstybinių numerių sistemą.