Versle galima kristi: tu tampi niekam nereikalingas, NIEKAM!

Planuoju atidaryti atikvarinių daiktų aprduotuvę. Kokią verslo formą rinktis?

TOP 7 savo jėgomis turtus uždirbusios planetos verslininkės

Pokalbis su UAB „Avestis“ valdybos pirmininku, Lietuvos krepšinio lygos prezidentu, UNICEF valdybos pirmininku Šarūnu Kliokiu.

– Kai nutolo Europos krepšinio drama, žvilgtelėjau į sporto apžvalgas literatės akimis. Ar žinote, kuris žodis rašančiųjų apie pirmenybes buvo vartojamas dažniausiai?

– Laimėsim... kas bus toliau... nepasisekė...

– ...mylime... nemylime – kartojasi be galo. Kaip jaučiatės tokiame fone?

– Esu užgrūdintas.

– Ir lengva užsigrūdinti?

– Labai nelengva! Yra žmonių, negalinčių to iškęsti. Kenčia aplinkiniai – vaikai, giminaičiai. Nors tai – tik hobis, veikla, galimybė realizuoti savo jaunystės pomėgį.

– Kas skatina tapti krepšinio klubo savininku? Gal noras valdyti didelius vyrus?

– Oi, ne. Ne, ne... Tas noras labiausiai susijęs su socialine aplinka – miesto ar rajono gyvenimu. Gerai, kad Pasvalio ,,Pieno žvaigždės“ yra būtent Pasvalyje. Bus pastatytas didelis sporto kompleksas – jame ne tik krepšinį žais. Yra ir teniso kortai, ir bokso, dziudo, imtynių salės, plaukimo baseinas. Susirinks Pasvalyje žmonės ir žiūrės aukšto lygio renginius. Pasvaliui yra kuo didžiuotis prieš kitus panašaus dydžio miestus.

– Bet juk klubai maino, parduoda sportininkus...

– Niekas žmogaus neparduos, tik jis pats save. Žmogus yra laisvas. Krepšinyje dominuoja agentų sistema.

– Mums įkalta į galvą, kad viskas pasaulyje perkama.

– Ne, tikrai nesutiksiu. Ir perkama, ir parduodama daug kas, bet tikrai ne viskas. Ir ne visiems. Akcininko nuostata galbūt būtų tokia: neparduosiu akcijų, nes noriu palikti verslą savo vaikams. Arba kitaip: gal ir parduosiu verslą vieniems, bet neparduosiu kitiems, nes tais kitais nepasitikiu, jų reputacija prasta.

– Koks UAB „Avestis“ modelis perkant, parduodant?

– Ieškome gerų verslo šakų, kurias galima sėkmingai plėtoti ir aplinkinėse rinkose, galvodami, kaip padidinti vertę, kaip toliau plėsti savo investicinę bendrovę. Turime dvi pagrindines kryptis: pirmoji susijusi su tiltų, kelių, inžinerinių statinių, vandenvalos, geležinkelių objektais; antroji – su atliekų rūšiavimu, perdirbimu, komunalinių atliekų rinkimu.

– Ko norėjote būdamas vaikas?

– Kai buvau mažas vaikas, norėjau skristi į kosmosą. Baigdamas Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, galvojau mažiau apie norus, o labiau apie tai, ko nenoriu. Baiminausi, kad reikės eiti į sovietų kariuomenę. Privalėjau įstoti į aukštąją mokyklą, kad nuo to apsisaugočiau. Kalbino studijuoti ir toliau žaisti krepšinį tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute, galėjau studijuoti Kūno kultūros institute, bet... Norėjau rasti savo kelią.

– Jaučiatės radęs?

– Įstojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto pramonės planavimo specialybę. Buvau skaitęs, kad žmonės, baigę šiuos mokslus, tampa vadovais. O aš norėjau būti vadovas. Juo ir tapau.

– Palyginkime krepšinį ir verslą, tą grūdinimąsi...

– Ir versle galima kristi: tu tampi niekam nereikalingas, niekam! Pasiekei zenitą, pas tave ėjo, netilo skambučiai, jauteisi reikalingas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ir... vakuumas. Esi niekam neįdomus. Privalai galvoti: kas atsitiko? Kodėl aš šįryt neinu į darbą? Ar aš kada nors būsiu įdomus bent kam nors? Taip, tą patyriau. Ir ne kartą. Jeigu esi ambicingas ir dar – nebijau pasakyti to žodžio – karjeristas, na... labai sudėtinga būna.

– Tai ką gi daryti?

– Blogiausia manyti, kad esi nepakeičiamas. Svarbiausia - nujausti tą momentą, kai tuoj tapsi nereikalingas, ir ieškotis kitos veiklos. Man patinka modelis 5 plius minus 2.

– Ką gi tai reiškia?

– Tai reiškia nuo trijų iki septynerių metų vienoje vietoje. Nebūtina keisti įmonės, kurioje dirbi, bet užsiimti kitu darbu – būtina. Juk nebelieka iššūkių – tik rutina.

– Būtų įdomu išgirsti konkretų pavyzdį.

– Galbūt mano smagiausia veikla buvo, kai dirbau ,,Omnitel“. Pradėjau nuo pat pradžių: sėdėjau rūsyje su techniniais darbuotojais. Reikėjo ir pavadinimą sugalvoti, ir logotipą, suburti komandą, įtikinti žmones, koks svarbus yra duomenų perdavimas. Rezultatas buvo puikus, bet... supratau: reikia ieškoti naujų iššūkių.

– Tikite sėkme? Lemtimi?

– Taip, labai tikiu. Ir tuo, kad sėkmę ar nesėkmę reikia iš anksto pajusti nugara.

– Ar žinote, kuris krepšininkas nemažą sumą yra paaukojęs Lietuvos vaikų rašytojams premijuoti?

– Ne.

– Jūsų bendravardis Šarūnas Marčiulionis.

– Na, taip, Šarūnas – kuklus žmogus, nepasipasakojo. Jūs neįsivaizduojate, kiek yra žmonių, kurie sutinka aukoti, bet prašo neskelbti pavardės.