– Koks buvo Jūsų kelias į verslą – svajonė ar būtinybė?

 

– Man buvo įdomūs ūkio reikalai – tėvas vadovavo Alytaus vyno gamyklai, tad tokia veikla nuo vaikystės pažįstama. Pertvarkos metais, kai viskas po truputėlį griuvo, didžiosios įmonės buvo uždarytos, prasidėjo persitvarkymas, tapo akivaizdu, kad jeigu pats nieko nedarysi, tai ir už tave niekas nepadarys. Aš, ačiū Dievui, turėjau galimybę pasukti nauju keliu. Įmonė, kurioje dirbau grįžęs iš armijos, išsiuntė mane pusei metų į tarptautinius rinkodaros kursus Maskvoje: pasimokiau, padirbau vos pusmetį ir išėjau kurti nuosavo verslo. Reikėjo eiti per prievartą, nes nieko daugiau nemokėjau. 

 

Pradėjau prekiauti įvairiais pramonės įrenginiais: suradau vokietį, su kuriuo visi neblogai dirbome, tačiau vėliau išsiskyrėme ir aš perėjau į kitas sritis – chemija, pluoštas, tekstilė. Natūrali seka – gyvenimas kartais numeta ten, kur tu net nesitikėjai. 

 

1990 metais lapkričio mėnesį įregistravau įmonę „Balticum“. Tai įmonei jau 21 metai. Taip ji vadinasi ir dabar, nors užsiima visai kitokia veikla. Kokia sfera? Įrenginiai, chemijos produktai, tekstilės žaliavos, kvapai ir skoniai...

 

– Kaip Jūsų versle atsirado įmonė „Kilimai“?

 

– Turėjom skolininkų, tad vietoj skolos gavom įmonės akcijų. Tai buvo nespecialus žingsnis. Skola buvo gal pusė milijono dolerių, sako, norit akcijų – imkit. Paėmėm, o paskui po truputėlį nupirkom jų daugiau. Niekada nebuvo taip, kad aš svajojau „Kilimuose“ dirbti. Verslas yra nuolatinis judėjimas. Jeigu tik nustojai judėti, jau kažkur likai. Esi laisvas žmogus ir niekas negali už tave nuspręsti – pats nutari ir daugiau ar mažiau privalai judėti. Yra žmonių, kurie sukuria milžinišką verslą, bet yra ir tokių, kurie pasitenkina nedidele firmele. Ir tai nėra blogai. Kiekvienas daro savo darbą – jaunesni gal daugiau važinėja po pasaulį, kitiems užtenka mažo verslo ir vienos krypties.

 

– Tai amžina rizika?

 

– Betgi tu pats nusprendi – niekas netempia už rankos, neliepia: eik! Gaila, kad dabar tiek mažai rizikuoti linkusių jaunų žmonių. Nors, kai Sovietų Sąjunga žlugo, buvome viena versliausių jos buvusių tautų.

 

– Kodėl jauni žmonės nenori imtis verslo?

 

– Gal jaunimas mane pasmerks, bet man atrodo, kad jie išlepę... Jie negyveno tos sistemos metu, kai kramtomąją gumą reikėjo už rublį pirkti, o alga viso labo buvo 150. Koks nors „skorpionų“ ar „bitlų“ diskas kainavo 25 rublius, džinsai – 120–170. Visa tai reikėjo užsidirti. Ką dabar gali nusipirkti už 150 litų? Jie tiesiog kitaip ir iškart nori uždirbti daug pinigų. Gal taip ir reikia mąstyti, bet pinigai taip greitai neuždirbami.

 

– Bet tų džinsų labai reikėjo...

 

– Ir dabar jiems visko reikia: buto, automobilio, kelionių į užsienį... Aš pirmą automobilį nusipirkau būdamas vedęs, turėdamas sūnų – gal kokiais 1986-aisiais. O po to aš jį pardaviau, kad galėčiau kurti savo įmonę. Žinoma, man tėvai padėjo, negaliu sakyti, kad atėjau iš kažkur ir be nieko. Padėjo ir dalydamiesi patirtimi, ir pinigais. Už 34 tūkstančius rublių pardaviau tą „aštuntuką“ ir įkūrėm „Balticum“. Taip buvo. Kodėl man buvo lengva imtis verslo? Neturėjau ko prarasti. Koks man skirtumas: ar aš 150 rublių gausiu vienoje įmonėje, ar kitoje. Jeigu būčiau buvęs vyresnis, gal būčiau likęs, kad užsitikrinčiau tam tikrą gerovę – buto eilė, karjera, geras postas. Daugelis žmonių taip ir padarė: gaudavo gerą algą, garbingą tarnybą.

 

– Ko palinkėtumėte jauniems pradedantiems verslininkams?

 

– Pirmiausia linkiu, kad jie pradėtų. Kad klausytų savo balso ir tikėtų savo sprendimo tvirtumu, kad jų nuomonės niekas negalėtų pakeisti. Tai net ne darbas, o būsena, kurios apimtas nuolat esi – visą laiką atsakingas už verslą, už žmones, kurie tau dirba, už rezultatą, kurį turi pasiekti. Privalu žinoti: jeigu net ir nepasiseks, bankrotas – irgi kito verslo pradžia... Čia nėra ko bijoti. Tuščia vieta nebuvo ir nebus...