Guoda Gedvilaitė: svarbu išlikti savimi

Viena geriausių šalies pianisčių Guoda Gedvilaitė gyvena laukimo nuotaikomis. Į Lietuvą kelioms dienoms grįžusi muzikė įrašė solinį albumą ir vėl išvyko į Frankfurtą, kur kitą savaitę bus surengtas jos solinis koncertas. Prieš palikdama Vilnių G. Gedvilaitė kalbėjosi su „bzn start“.

– Guoda, Jūsų gyvenimas verda Frankfurte. Kodėl būtent šiame mieste?

– Frankfurte prie Maino atsidūriau profesoriaus Levo Natočieno dėka. 1995-aisiais jis atvyko į Vilnių vesti meistriškumo kursų ir po jų pakvietė mane studijuoti į Frankfurtą. Klasikinės muzikos pasaulyje įprasta, kad tam tikros srities profesionalai visame pasaulyje ieško gabių talentų ir kviečia juos ten, kur dirba patys. Šiuo atveju L. Natočienas dirbo Vokietijoje ir aš išvykau ten. Su manimi kartu vyko dar viena pianistė Eglė Jurkevičiūtė, tačiau vėliau ji dėl asmeninių priežasčių grįžo į Lietuvą.

Vokietijoje gyvenu jau daug metų. Ten yra mano šeima, mano muzika, mano draugai. Aš vis dar koncertuoju, nes gyvenu muzika, ir stengiuosi nedaryti didelių pertraukų. Be to, sugebėjau asmeninį gyvenimą suderinti su sceniniu ir esu laiminga. Ko daugiau reikia?

– Karjeros?

– Dažnai pasitaiko paradoksų, kad tikrieji menininkai patys nepadaro karjeros. Jie nėra tokie organizuoti kaip tie, kurie susiranda vadybininkus ir agentūrą, kurie stumiami tam tikrų žmonių interesų.

– Kaip klasikinės muzikos srityje vykdoma vadyba?

– Kiekvienas žymesnis atlikėjas turi agentą, kuris ir planuoja jo pasirodymus. Vokietijoje veikia keletas didelių agentūrų, globojančių tik klasikinės muzikos atlikėjus. Aukščiausio lygio agentūros turi ne daugiau kaip dešimt muzikų, kurie koncertuoja kone kas vakarą ir už koncertus gauna tūkstantinius honorarus. Būna, kad honorarai siekia ir šimtą tūkstančių eurų už koncertą, tačiau pasaulio mastu tai pavieniai atvejai. Vokietijoje yra ir daug mažesnių muzikos agentūrų, kurios rūpinasi mažiau pripažintais instrumentalistais.

– Kokie yra agentūrų, dirbančių su klasikinės muzikos atlikėjais, komisiniai?

– Tokie pat, kaip ir dirbančių su populiariosios muzikos atlikėjais. Agentų užmokestis neviršija dvidešimties procentų atlygio sumos.

– Kaip galima patekti į geriausiųjų gretas?

– Laimėti prestižinius konkursus. Pavyzdžiui, Nikolajaus Rubinšteino vardu pavadintas tarptautinis pianistų festivalis laimėtojui atveria bene didžiausias Europos koncertų sales. Pripažinimas vieno koncerto vakarą gali visą gyvenimą apversti aukštyn kojomis. Geriausia, jeigu esi jaunas atlikėjas. Klasikinės muzikos gerbėjai žavisi jaunais talentais.

Be to, reikia laimėti pirmąją arba antrąją vietą geriausiuose pasaulio konkursuose, kaip, tarkim, Čaikovskio konkurse Maskvoje, Chopino konkurse Varšuvoje, „Queen Elisabeth Hall“ konkurse Londone arba kituose svarbiausiuose pasaulio konkursuose, kurie ir formuoja muzikos atlikėjų ir solistų verslą. Geriausi atlikėjai, laimėję tokius konkursus, iškart sulaukia pripažinimo.

Jei koks menininkas yra kuklesnis ir nemėgsta tokių konkursų, jam nėra šansų padaryti stulbinamą karjerą, kur laukia pilnos salės, tūkstantiniai honorarai ir intensyvus turnė grafikas. Tačiau tuomet klasika nebėra tokia gili, atlikėjas ją tiesiog groja, bet nebejaučia. Tai panašėja į fabriką.

Būdama studentė ir turėdama dideles galimybes, norėjau siekti tokių tikslų. Norėjau groti kaip Stanislavas Richteris ar Monique Aldi. Man atrodė, kad tai nuostabus gyvenimas. Bet su metais, su patirtimi tai pasikeičia ir dabar manau visai kitaip. Dabar groju, kiek noriu, kada noriu, ir man to užtenka. Daug kartų dalyvavau aukščiausio lygio konkursuose, daug kartų nudegiau manydama, kad groju įdomiai. Po kelių nesėkmių nusprendžiau nesigraužti ir toliau klasiką interpretuoju savo stiliumi. Esu vienintelė Guoda. Yra tūkstančiai pianistų, bet kiekvienas – vis kitoks. Reikia įgyvendinti savo svajonę ir tikėti savimi. Tai yra svarbiausias dalykas, ir mene, ir sporte, ir kitose srityse.

– Sakote, kad geriausias sėkmės derinys – jaunystė ir profesionalumas. Ar tarp klasikinės muzikos atlikėjų įmanomas toks derinys?

– Instrumentalistas, šiuo atveju pianistas, pradeda groti nuo penkerių. Pirmus metus kasdien groja gamas po valandų, dvi. Vėliau krūvis didėja. Būdamas šešiolikos, talentingas muzikas gali per dieną groti po šešias septynias valandas. Tuomet jis atsiskleidžia. Gabiausieji turi galimybę laimėti vieną kitą konkursą, kuris atveria kelius į kitą lygį. Yra pavyzdžių, kad vos dvidešimt metų perkopusių jaunuolių gebėjimais žavisi visas pasaulis. Muzikantai dirbti pradeda anksti. Kai abiturientai baigia vidurinę ir renkasi, kur studijuoti, geras muzikantas jau pradeda profesinę karjerą.

Brandus ir įdomus muzikas jau yra kita karta, kuri prasideda nuo 28-erių. Iki trisdešimties metų atlikėjas gali dalyvauti prestižiniuose konkursuose, o paskui jau nebegalima konkuruoti su šešiolikmečiais, nes kitaip supranti muziką. Nuo trisdešimties metų kiekvienas atlikėjas gali tobulinti savo stilių ir išsiskirti iš kitų.

– Tačiau tokių – turinčių savitą grojimo stilių – atlikėjų turbūt yra vienetai?

– Taip. Itin profesionalių instrumentalistų nėra daug. Norint pasiekti muzikos meno aukštumas, reikia disciplinos, darbštumo ir talento. Kartu su manimi į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą įstojo dar trisdešimt būsimų auklėtinių, tačiau tik aš viena tapau žinoma. Kartais iš tokio kurso lieka vos du. Kiti bendrakursiai dirba muzikos mokytojais ar gyvenimo išvis nesieja su muzika.

– Išmokti skambinti pianinu užima daug laiko. Greičiau galima išmokti groti pučiamaisiais ar styginiais instrumentais. Ar didelė konkurencija tarp pianistų?

– Didžiausia iš visų instrumentalistų. Pianistų paklausa didžiausia. Gali groti nuo didžiulių koncertų salių iki baro. Tačiau labai sunku prasiveržti į pripažinimą. Geriausieji groja už didžiulius honorarus, kiti – sau. Be to, intensyviai grojant, pervargsta smegenys arba gali pasitempti rankas ir tuomet koncertinė veikla sustoja bent pusmečiui.

– Kodėl daug klasikinės muzikos talentų išvyksta iš Lietuvos ir bando įsitvirtinti kitose valstybėse?

– Nes čia nėra klasikinės muzikos rinkos. Dabar Lietuvoje per metus galima surengti tris koncertus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir vėl laukti kitų metų. Nėra tiek norinčiųjų eiti į klasikinės muzikos koncertus. Nekalbu apie solistus. Jų situacija kitokia. Instrumentalistams Lietuvoje niekas nemoka dviejų tūkstančių eurų honoraro už pasirodymą. Jei tiek čia norėtum uždirbti, matyt, koncertų organizatoriai bankrutuotų pirma laiko. Užsienyje klasikinės muzikos gerbėjų yra kur kas daugiau. Vien Vokietijoje galiu koncertuoti beveik visus metus skirtinguose miestuose.

– Koks yra žemiausias klasikinės muzikos atlikėjo honoraras?

– Manau, kad geras studentas už valandos trukmės pasirodymą turėtų gauti bent du šimtus eurų. Aukščiausio lygio atlikėjai – dešimtis tūkstančių.

– Kuo dar užsiimate, be muzikos?

– Dėstytojauju. Turiu dvylikos studentų grupę. Šią vietą užėmiau išlaikiusi egzaminą. Džiugu, kad galiu savo įgūdžiais dalytis su kitais. Jei viskas klostysis gerai, galėsiu galvoti ir apie fortepijono profesūrą.

Guoda Gedvilaitė

Gimė 1975 m. sausio 3 d. Druskininkuose

1991 m. tarptautinio pianistų konkurso Sinsinatyje (JAV) laimėtoja

1992 m. įstojo į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą

1995 m. laimėjo tarptautinį M. K. Čiurlionio vardu pavadintą pianistų konkursą

1995 m. konkursų buvusioje Čekoslovakijoje, Olandijoje ir Lietuvoje laimėtoja

1995 m. profesoriaus Levo Natočieno atrinkta į dešimties perspektyviausių pasaulio pianistų grupę ir pakviesta studijuoti į Frankfurto muzikos mokyklą

1997 m. Paryžiuje vykusio Nikolajaus Rubinšteino pianistų konkurso laimėtoja

1997 m. tarptautinio Frederico Chopino pianistų konkurso Hanoveryje laimėtoja

1998 m. muzikė išleido pirmąjį kompaktinį diską pagal Johanneso Brahmso muziką

êNuo 1997 m. intensyviai koncertuota įvairiausiose pasaulio šalyse