Pasaulinio garso dizainerių naujausių kolekcijų pristatymai, raudonas kilimas, gausybė gerbėjų, pasiūlymai filmuotis su ryškiausiomis Holivudo žvaigždėmis ir darbas pirmaujančioje telekomunikacijų bendrovėje ,,Lycamobile‘‘ – tik maža dalis iš uostamiesčio kilusios jūreivio dukters Indrės Šlimaitės (20 m.) kasdienybės.

 

– Kodėl ir kada atvykai į Jungtinę Karalystę?

– Anglijoje esu šiek tiek ilgiau nei metus. Pirmą kartą aplankiau būdama 17-os ir dirbdama modeliu čia praleidau 4 mėnesius. Įsimylėjau madų sostinę ir svajojau baigusi mokyklą vėl sugrįžti.

 

– Kaip pradėjai dirbti modeliu?

– Kai man buvo 14 metų, mūsų mokykloje vyko „Modilinos“ modelių agentūros atranka. Joje mane pastebėjo, išvykau ir buvau atrinkta Vilniuje. Taip prasidėjo mano modelio kelias. Pirmoji kelionė į Milaną įsiminė iki šių dienų – ašarų pakalnės lydėjo kiekvieną madų mieste praleistą dieną. Visiškai nemokėjau anglų kalbos, todėl buvo labai sunku net nuvykti į reikiamas vietas. Dirbant modeliu teko aplankyti Paryžių, Honkongą, Graikiją ir Taivaną.

 

– Ar būti gražiam apsimoka?

– Manau, kad šiek tiek ir kartais tikrai apsimoka. Patrauklūs žmonės gauna daugiau darbo pasiūlymų, tačiau, jeigu parodysi, kad išorinis grožis nėra tau labai svarbus, nes sieki savo aukštų tikslų, norimų pareigų ir gali rasti bendrą kalbą su daug skirtingų žmonių – neabejotinai būsi pastebėta kaip protinga, netuščia asmenybė, o ne barbė. 

 

– Kaip gavai darbą „Lycamobile“?

– Dirbau naktiniame klube registratore – tikrinau svečių sąrašą ir kartais palydėdavau klientus prie staliukų. Vieną vakarą į klubą užsuko „Lycamobile“ vadovas su kompanija. Jis mane užkalbino, pasidomėjo ateities planais, paliko savo vizitinę kortelę ir pasiūlė darbą šioje įmonėje. Va taip – paprastai ir tikriausiai todėl, kad esu graži ir palikau teigiamą pirmąjį įspūdį, sulaukiau puikios galimybės. Visą savaitę galvojau apie jo pasiūlymą, galiausiai ryžausi: paskambinau, susitariau dėl pokalbio ir tapau visaverte „Lycamobile“ komandos nare.

 

– Kokios tavo pareigos?

– Dirbu rinkodaros skyriuje. Esu rinkodaros specialistė. Daugiausia laiko skiriu renginių organizavimui, dirbu su dizaineriais, reklama ir bendrauju su kitų įmonių atstovais. Esu dėkinga šiai įmonei, nes gavau labai daug patirties, įgijau daug pažinčių, išmokau bendrauti su žmonėmis ir, išduosiu paslaptį, – naudotis kompiuteriu. Anksčiau jis buvo didžiausias mano priešas. Žinoma, šiame darbe patiriu labai daug streso, bet su laiku išmokau jį valdyti. Mėgstu savo darbą, tačiau tai tikrai nėra galutinė mano karjeros stotelė. Man ne itin patinka dirbti su lietuviais. Į modelio darbą taip pat daug vilčių nededu, nes tai tik laikina profesija. Visuomet svajojau tapti renginių organizatore. 

 

– Užsiminei, kad nenori dirbti su lietuviais. Kodėl?

– Ten, kur lietuviai, – kalbos, apkalbos, konkurencija, gyvatynas. Tuo labiau kad šį tą pasiekę lietuvaičiai Londone užriečia nosis ir tampa snobais. Nevengia pasijuokti ir žeminti kitų, į tautiečius numoja ranka ir žiūri iš aukšto. Man tai nėra malonu ir priimtina, nors dirbdama „Lycamobile“ tikrai sutikau nemažai gerų ir nuoširdžių tautiečių.

 

– Ar dėl savo išvaizdos darbe sulauki nuolaidų?

– Darbe tikrai niekas nenuolaidžiauja, atvirkščiai – nuolat sulaukiu kolegių apkalbų. Teko išlieti ne vieną ašarą, nes būdama labai jausminga tikrai jautriai reaguoju į apkalbas. Žinoma, pasinaudojus išvaizda ir gera iškalba, kartais pavyksta gauti didesnį pelną įmonei. Dažnai gaunu nedidelę dovanėlę: pavyzdžiui, reklamos skydelį ar papildomos vietos spaudos leidinyje įmonės teikiamoms paslaugoms reklamuoti.

 

– Kokie didžiausi tavo pasiekimai ,,Lycamobile‘‘ įmonėje?

– Gal ir juokingai nuskambės, bet dažnai kolegos parašo kartu eiti į susitikimus su klientais, nes dažnai gaunu dideles nuolaidas ir nusideru iki itin gerų kainų. Visiškai neseniai turėjome susitikimą dėl svarbaus renginio. Už pagrindinį rėmėjo vardą buvo prašyta 25 000 svarų – pavyko gauti už 2000 ir su daugybe reklaminių stendų, mūsų logotipu televizijoje, laikraščiuose ir žurnaluose, papildomais bilietais. Renginys ne iš ,,smulkiųjų‘‘, jame bus ne 100 ar 200 bet apie 10 000 žmonių. Kolegė buvo tikrai dėkinga. Gal tai pavyko dėl mano simpatingumo – nežinau, bet svarbiausia, kad padedu kolegoms ir kompanijai.

 

– Ko išmokai Londone?

– Šiame mieste išmokau kitaip vertinti save ir aplinkinius. Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Išmokau būti stipri. Supratau, kad negaliu verkti dėl kiekvieno skaudaus komentaro. Visiems juk neįtiksiu, jeigu patiksiu, priims mane tokią, kokia esu, o gyvenime visuomet atsiras žmonių, kurie manęs nekęs ir apkalbinės, nes taip jau sukurtas mūsų pasaulis. Su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai gyvenau su tėvais ir neturėjau jokių rūpesčių. Gaila, kad daugelis jaunų žmonių visiškai to nevertina. Londonas mane tikrai labai užgrūdino.

 

– Ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

– Labiausiai ilgiuosi savo šeimos. Turiu brolį, jam 19 metų. Jis yra geriausias mano draugas, nuo mažens buvome neišskiriami, kartu 12 metų mokėmės mokykloje. Stiprus mūsų ryšys – mano tėvelių auklėjimo pasekmė. Mama yra mano autoritetas, ji labai šeimyniška ir tvirta asmenybė. Labai ją gerbiu ir didžiuojuosi. Be galo ilgiuosi ir tėčio, nemačiau jo jau daugiau nei metus, nes kai grįžtu namo, jis dažniausiai būna jūroje. Mano šeima man – pats brangiausias turtas ir kaskart išsiskirdami išliejame kibirus ašarų.

 

– Ar tavo talentas – „parduoti save“?

– Tikrai taip. Kai susipažįsti su žmogumi, privalai palikti teigiamą įspūdį. Manau, kad puikiai tai moku, ir tai tikrai labai praverčia siekiant savo gyvenimo tikslų ir svajonių. Mano gyvenimą lydi posakis: jeigu ko nors labai nori, jeigu tavo širdis ten, eik, judėk, daryk tai ir niekuomet nenuleisk rankų. O geriausiai visa tai apibendrina angliškas posakis: „Be who you want to be not what others want to see.“

 

– Kiek investuoji į savo grožį ir protą?

– Grožis yra prigimtinis dalykas, nuo kurio nepabėgsi. Žinoma, juo reikia rūpintis, bet didesnių investicijų jis tikrai nereikalauja. Kerpuosi kartą per metus, plaukų nedažau, manikiūrą pasidarau pati. Pas grožio specialistus nesilankau, todėl ir investicijos tikrai nėra didelės. Mano išlaidos susijusios su elementariomis higienos priemonėmis, drabužiais ir kosmetika. Jeigu kalbame apie protą ir asmenybės tobulėjimą, manau, kad finansinės investicijos nėra itin svarbios. Kur kas svarbiau yra tobulintis ir lavinti save skaitant knygas, domintis dar nepažintomis sritimis ir sunkiai dirbti. Didžiausia investicija – begalinis noras.

 

– Teko girdėti, kad sulaukei pasiūlymo filmuotis kine. Ar tai tiesa?

– Pati tikriausia tiesa. Vienas pažįstamas pakvietė palaikyti jam kompanijos naujos Roberto Cavalli kolekcijos pristatyme. Jame susipažinau su daug žinomų žmonių. Vienas jų – indų kilmės aktorius. Jis buvo sužavėtas mano grožio ir pasiūlė užimti Kate Moss vietą dabar filmuojamame filme Brazilijoje. Turėjau per savaitę apsispręsti. Nors viliojo 20 tūkst. svarų per mėnesį atlygis, bet gerai viską apgalvojusi nusprendžiau nemesti kelio dėl takelio ir, jeigu mane pastebėjo vieną kartą, tai pastebės ir antrą, ir trečią.

 

– Kaip leidi savo laisvalaikį?

– Dirbu šešias dienas per savaitę, todėl laisvo laiko turiu labai nedaug, tačiau išnaudoju kiekvieną laisvą minutėlę. Važiuoju apsipirkti, susitinku su draugais, leidžiu laiką naktiniuose klubuose, kavinėse – kaip kiekviena eilinė mergina. Vasarą organizuojame iškylas į parkus. Gavusi progą, neatsisakau galimybės apsilankyti madų pristatymuose. Dažnai sutinku mados industrijoje dirbančių žmonių, kurie stebisi, kodėl aš dirbu rinkodaros srityje ir, jų žodžiais tariant, švaistau savo grožį ne tiems dalykams. Tačiau, kaip jau minėjau, modelio darbas gali būti tik pomėgis, bet ne pragyvenimo šaltinis. Didžiausią įspūdį man paliko R.Cavalli naujausios kolekcijos pristatymas, nes, turiu prisipažinti, žengiant raudonu kilimu ir pasipylus fotoaparatų blykstėms, kojos tiesiog linko ir krėtė lengvas drebulys. 

 

– Ar sieji savo ateitį su Londonu?

– Londonas – puiki vieta mokytis ir asmenybei tobulėti. Tačiau kurti šeimos ir auginti vaikų būtent šiame mieste turbūt nenorėčiau. Galbūt už didmiesčio ribų. Neatmetu galimybės ir svajoju kurti savo ateitį Amerikoje, o gal sugrįšiu į Lietuvą – priklauso nuo to, kokį vyrą gausiu (šypsosi).

 

– Ar tavo širdis laisva?

– Mano širdis visiškai laisva, nes pasimatymams neturiu laiko. Be to, ir sąmoningai privengiu rimtesnių santykių. Nenoriu, kad pasikartotų eilinė istorija: įsimyli, pameta galvą ir nustoja judėti į priekį. Žinoma, aš svajoju pajusti meilę, bet ne dabar. Jaučiu, kad nesu tam pasirengusi. Visų pirma noriu įsitvirtinti gyvenime ir įleisti šaknis.

 

– Kokie tavo ateities planai?

– Nemėgstu daug planuoti į ateitį. Žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Šiuo posakiu vadovaujuosi, tačiau galėčiau atskleisti svajonę, kuri tikiuosi kada nors ateityje išsipildys. Norėčiau atidaryti savo renginių organizavimo kompaniją, kuri organizuotų renginius, tai pat ir labdaringus. Taip pat turiu idėją atidaryti naktinį klubą Lietuvoje, bet visiškai išsiskiriantį iš Lietuvos rinkos: su daugiau naujovių ir šou elementais. Šiandien svajonės tokios, o rytoj atsikėlusi galbūt pasvajosiu ir sugalvosiu kažką naujo ir neįprasto.