Kokiame bare ar prekybos centre galime įsigyti vertybę, be kurios bendras gyvenimas neįmanomas – bent lašą, bent gramą tolerancijos? 

 

Kažin ar kas nors kada nors yra pavadinęs Labdarių gatvę sostinės arterija. Ji – neilga, neplati, ne itin triukšminga, bet... verta legendų. Nuo seno toje gatvelėje glaudėsi neregiai. Ten būta jų įmonių, mokymo įstaigų. Ir dabar nemenką gatvelės dalį užima galingas pastatas – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. 

 

Labdarių gatvė liudija, kad Vilniuje iš tiesų mokėta pasirūpinti silpnesniais. Bene garsiausiai iš XIX amžiaus glūdumos iki mūsų laikų ataidi Jozefo Franko pavardė. Medikas, į Vilnių atvykęs iš Vienos, netapo mokslininku atsiskyrėliu. Priešingai. Rūpinosi neturtingų žmonių sveikata, subūrė Labdarių draugiją.

 

Vilniaus gatvė – taip, tai sostinės arterija. Ji visada judri, triukšminga, tartum išaugusi siauroką senovišką drabužėlį. Stabtelėkime ties Labdarių ir Vilniaus gatvių kampiniu namu. Šis pasakojimas – ne tik apie jame įsikūrusį salotų barą „Mano guru“. Žvilgterkime ir kitu kampu: ar gera gyventi senamiestyje?  

 

Kokiame bare ar prekybos centre galime įsigyti tai, be ko bendras gyvenimas neįmanomas – bent lašą, bent gramą tolerancijos? Žmonės, gyvenę Vilniuje sovietiniais metais, žino: ten, kur dabar salotų baras, būta skubios batų taisyklos. Sunku patikėti, kad batų tepalo, drėgnos odos, klijų kvapas negrįžtamai išgaravo. Batus tuomet siūdavo neįtikėtinai nepatvarius, taisyti juos reikėdavo dažnai, tad prie batsiuvių nutįsdavo ilgokos eilės. Kai kurie basakojai klientai, pavargę laukti, prisėsdavo prie mažo bariuko: kava ir dešrelės taip pat turėjo savo kvapą, bet batų tvaikas buvo nenugalimas.

Kitoje gatvės pusėje prekiauta žuvimis. Neapsakomai garsiai trinksėdavo tos parduotuvės durys... Ir kvapai, tie žuvų kvapai, anaiptol nedvelkė senamiesčio romantika. O gal kitaip: senamiesčio romantika – diskutuotina. Anksčiau ji buvo persmelkta neįtikėtinais aromatais, dabar jau nebežino, kas yra tyla. Kol aš ramiai miegu savo Žirmūnuose, mano draugai senamiestyje – Vilniaus arterijoje, gal net jo širdyje – krūpčioja nuo triukšmo. Pernakt veikiantys barai ir tų barų lankytojai po taikių vilniečių langais dainuoja anaiptol ne lopšines, net ne romansus. Ir ką tu jiems padarysi? 

 

Labdarių ir Vilniaus gatvių kampinio namo gyventojai ilgokai nenorėjo įsileisti salotų baro. Nejaugi todėl, kad barą kuriantys žmonės neslėpė: čia dirbs narkomanai? Mano žiniomis, ne. Ne kartą mulkinti, daug klastos patyrę Lietuvos žmonės apskritai nenori tikėti tuo, kas jiems sakoma ir žadama. 

 

Namo gyventojai baiminosi, kad kaimynystėn prašosi verslininkai, tik besidangstantys geradarystės skraiste. Pusmetį, gal metus, daugiausia – trejetą gal ir padirbės bare vienas kitas reabilitaciją patyręs, į naują gyvenimą žengiąs priklausomybių išvargintas žmogus. O jau tada... Ramusis baras virs triukšmingu restoranu.

 

Dabar, kai salotų baras skaičiuoja beveik dešimtį metų, galima nurimti. Čia iš tiesų dirba priklausomybes patyrę ir jų atsikratę žmonės. Netriukšmauja nei jie, nei jų klientai. Ko triukšmauti? Nei salotų, nei sriubos, nei saldumynų poveikis dar niekada nė vieno neprivertė elgtis neadekvačiai.

 

Baro generalinė direktorė Reda Sutkuvienė iš kaimynų dabar girdi malonius žodžius: „Kokia laimė, kad čia įsikūrėte jūs.“

 

Kai kuriems „Mano guru“ lankytojams sunku patikėti, kad Vilniaus gatvėje įsikūrusiame bare nėra svaigalų. „Negali būti! Juk miesto centras...“ „Įpilk!“ – tartum slaptažodį barmenui šūkteli koks ankstyvas lankytojas ar lankytoja, o barmenas perklausia: „Ko? Ar vandens?“ Žodis po žodžio ir pagirių kamuojamas nelaimėlis patiki: gal jį išgelbės ne 100 gramų, o sultys, sriuba? Neabejoju, kad prie baro stovintys žmonės įtikinti moka. Juk patys dar taip neseniai buvo ne gelbėtojai, bet tie, kuriems pagalbą siūlė kiti.

 

Steigti barą, padedantį jo darbuotojams grįžti į realų, nelabai draugišką pasaulį, sumanė miesto meras Artūras Zuokas. Idėja radosi kelionėse: ne tokiose jau tolimose Europos šalyse esama ir viešbučių, ir kavinių, kur dirba neįgalūs žmonės. Ar priklausomybė – taip pat negalia? Mes galime ginčytis, kol užkimsime, kodėl ir kaip žmonės įklimpsta svaigalų ar kvaišalų liūne. 

 

Mane, kadaise jaunatviškai kategorišką, tolerancijos išmokė viena gailestinga medikė (kaip gaila, kad neprisimenu jos nei vardo, nei pavardės...). Ji sakė: „Galbūt būsima mama, norėdama tik gero vaikeliui ir sau, išėjo pasivaikščioti – pakvėpuoti grynu oru. Bet oras nebuvo grynas, priešingai – tą dieną, tą valandą jis buvo itin užterštas. Būsimas žmogus gavo porciją nuodo – jis visą gyvenimą norės nuodytis.“ Ką mano apie narkotikų vartotojus Reda Sutkuvienė? „Gal ir keista, bet visų pirma turiu minėti vieną žodį – „pinigai“. Dažnokai narkomanais tampa vaikai, augantys turtingose šeimose. Kartais jiems trūksta tėvų dėmesio; būna priešingai – dėmesio jiems skiriama pernelyg daug.“ Salotų bare „Mano guru“ darbuotojai keičiasi. Svarbiausias tikslas – padėti jiems įgyti patirties ir rasti kitą darbą. 

 

Niekada nebuvau abstinentė. Kartą kitą po smarkaus vakarėlio esu patyrusi neapsakomą jausmą: slegia kaltė ir sąžinės graužatis; bijai ne tik žmonių, bet ir savo atvaizdo veidrodyje; pasaulis bjaurus ir priešiškas. Bet juk tai – tik pagirios, kurių, gavęs pamoką kitą, pramoksti išvengti. Priklausomybių kamuojamo žmogaus pagirios turėtų būti tūkstantį kartų stipresnės. O po reabilitacijos?

 

Galbūt taip pat bijai žmonių, atvirų erdvių, bendravimo... „Aš savo baimių bijau“ – kartą man pasakojo priklausomybės niekaip neatsikratantis žmogus. Tačiau salotų bare dirbo jau keturias dešimtis peržengęs X. Priešingai negu daugelis, jis prašėsi ne į virtuvę, kur būtų lankytojų nematomas, neatpažįstamas. Pirmąją darbo dieną žengė prie baro. Esu girdėjusi, kad barmenais – kaip ir menininkais – gimstama. Matyt, X buvo iš tų, pašauktųjų... Įgijęs patirties salotų bare, dabar stovi prie visiškai kitokio baro viename garsiausių Vilniaus restoranų. Moteris, kurią vadinsime Y, atėjo į „Mano guru“, visai kaip ir X, peržengusi keturiasdešimtmetį. Bedirbdama baigė vidurinę, vėliau – aukštąją mokyklą. Dabar ji – socialinė darbuotoja. Jauniausiai merginai, dirbusiai „Mano guru“, tebuvo šešiolika. „Kaip? – klausiu aš. – Tik šešiolika – ir dirba bare?“ „Ji brandi, – atsako Reda. – Kaip reta...“

 

Iš mano burnos veržiasi žodžiai: kokia branda, kokia? Juk kalbame apie narkotikus? Bet... Laiku užsičiaupiu. Ar kaltas dvylikos metų vaikas, jei koks „gudrutis“ jį pavaišino? „Pinigai, kalti pinigai“, – yra man tvirtinę ir kaimo mokyklų pedagogai. Jie sakė: „Mes laimingi, nes neturtingi. Niekada prie mūsų mokyklos nepasirodė joks narkotikų platintojų automobilis. Ką jie čia veiks? Nėra perkamosios galios. Tačiau už penkiolikos kilometrų – kurortinis miestelis. Ten jie sukiojasi nuolat.“ Didžiausia įdomybė – ši: jei narkotikų platintojus atpažįsta beveik visas rajonas, tai kodėl jų niekaip „neranda“ policija? Nejau tikrai kalti pinigai?

Apdovanojimai

 

VšĮ „Socialiniai paramos projektai“ įgyvendinama iniciatyva „Mano guru“ tapo 2010–2011 metų Europos verslininkystės apdovanojimų nacionalinės atrankos nugalėtoja. Atsakingos ir integruojančios verslininkystės kategorijoje ji buvo įvertinta „Apdovanojimu už pasiekimus skatinant verslininkystę“.

 

2010 metais Europos Komisijos Regioninės plėtros generalinio direktorato (DG REGIO) rengtuose novatoriškų projektų apdovanojimuose „RegioStars“ iniciatyva „Mano guru“ nominuota vienu iš 12-os geriausių Europoje vykdytų socialinės integracijos projektų. Be to, salotų baras „Mano guru“ du kartus – 2009-aisiais ir 2010-aisiais – laimėjo Vilniaus miesto turizmo ir informacijos centro organizuotą „Vilniaus svetingumo konkursą“ ir buvo pripažintas svetingiausiu Vilniaus baru.