Kiekvieną dieną pasaulyje parduodama apie 1,7 mlrd. gėrimo „Coca-Cola“ vienetų. Gali būti, kad ir šiandien gėrėte šio saldaus burbuliuojančio gėrimo. Bet ar kada pagalvojote, kodėl jis vadinamas „Coca-Cola“ ir iš kur kilo šis pavadinimas?

„The Coca-Cola Company“ praeitais metais atšventė 125 metų jubiliejų. Jos gaminamas gėrimas yra apipintas legendomis ir mitais. Vienas įdomiausių – Kalėdų Senelis sugalvotas ir aprengtas raudonai tam, kad populiarintų „Coca-Cola“ limonadą. Apie „valomąsias“ šio gėrimo galias net neverta užsiminti – tai tarptautinis folkloras. Visgi beprotiškai įdomu, kodėl tai, ką jaunystėje Bilas Gatesas bei jo kolegos vartojo neribotomis ir įspūdingomis dozėmis, vadinama „Coca-Cola“.

Šis gėrimas savo kelią pradėjo tuo, kad buvo patentuotas kaip medicinos tikslais taikomas preparatas. Keista? Taip, bet tik dabar. 19 a. buvo tikima, kad gazuotas vanduo yra naudingas sveikatai.

Tuomet, kai Niujorke darbininkai statė Laisvės statulą, amerikietis dr. Johnas Pembertonas nešinas savo išradimu nukeliavo į vaistinę Atlantoje (Džordžijos valstija) ir gavo leidimą juo prekiauti. Gėrimo stiklinė kainavo 5 centus, o pilstomas jis buvo iš gėrimo aparato (panašaus į tuos, iš kurių šiais laikais barmenai pilsto alų ar sidrą).

Nors parduodama naujojo gėrimo buvo vos 9 stiklinės per dieną, visi paragavusieji sakė, kad jis yra skanus ir gaivus. Siekdamas paskatinti susidomėjimą savo išradimu dr. J. Pembertonas panoro įdėti reklamą į vietos laikraštį. Tačiau dar nebuvo aišku, kokio gi gėrimo klientai turėtų prašyti pardavimo vietose.

Čia į pagalbą dr. J. Pembertonui atėjo jo partneris ir buhalteris Frankas Masonas Robinsonas. Jis atkreipė dėmesį į tai, iš ko gaminamas naujas gaivusis gėrimas. Jo dėmesį patraukė ekstraktas, išgaunamas iš kokainmedžių lapų (angl. coca leaves), ir kolamedžių riešutai (angl. kola nuts). Šios sudedamosios gėrimo dalies lotyniškas pavadinimas rašomas cola.

„Būtų labai patogu reklamoje vartoti dvi raides „C“, – pamanė Frankas ir po kurio laiko ant popieriaus lapo nupiešė užrašą „Coca-Cola“. Šriftas, kurį jis tam naudojo, yra „Spencerian“. Anuomet tai buvo populiarus šriftas ir jį rinkdavosi daugelis buhalterių.

Prabėgo daug dešimtmečių, bet užrašas, kurį matome reklamose ir ant „Coca-Cola“ taros, yra toks, kokį pasiūlė Frankas. Dėl šio savo sprendimo jis pateko į istoriją kaip vienas genialiausių logotipų dizainerių.

Tiesa, populiarumas, kurį pelnė gėrimas, nebuvo nulemtas vien gero pavadinimo. Bene pagrindinis dalykas, kuris padėjo pelnyti pasaulinį pripažinimą, – sumani rinkodara. Ji buvo orientuota į smulkmenas. Net stiklinį buteliuką dizaineriai turėjo sukurti tokį, kad vos metus akį į jį (net jei šis ir sudužęs) ar pačiupinėjus būtų aišku – čia „Coca-Cola“.

Dr. J. Pembertonas taip ir mirė nesupratęs, kokį potencialą turi jo sukurtas gėrimas. Nenuostabu, kad teisę naudotis išradėjo sukurta formule gavo net keli žmonės. Greitai rinkoje atsirado gėrimų, kurie vadinosi „Yum Yum“ ir „Koke“. Į konkurencinę kovą buvo įsitraukęs ir išradėjo sūnus. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad visas teises už 2 300 JAV dolerių nusipirko verslininkas Asa Griggsas Candleras. Jis tapo pirmuoju kompanijos prezidentu ir sukūrė tikrą prekių ženklo viziją, kuri ir lėmė, kad dabar atidarome butelį šnypščiančios „Coca-Cola“.