Pradedantysis verslininkas trisdešimtmetis „Alaus kolonėlės“ savininkas Jonas Ignatonis – ne tik šio gėrimo mėgėjas, bet ir tikras žinovas. Tad nieko nuostabaus, kad toks vyro pomėgis tapo pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu ir išsivystė į nuosavą verslą. Kiekvienam stabtelėjusiam „įsipilti“ alaus nuoširdžiai patars, pasiūlys naujų rūšių, o netrukus ir pamokys, kaip pasigaminti šio gėrimo namuose. „Geriausias alus yra tas, kurį mėgsti“, – kurio senelis ir prosenelis buvo aludariai.

„Alaus kolonėlė“ – nuo krautuvėlės iki baro
Išmėginęs įvairias sritis ir per krizę darbo leidybos sferoje netekęs Jonas išvyko prasiblaškyti ir šiek tiek užsidirbti į egzotiškąjį Kiprą. Jau būdamas ten jis žinojo, kad grįžęs pradės savo versliuką, neieškos samdomo darbuotojo vietos, pats imsis atsakomybės. Apsispręsti, kokio būtent verslo nori, Jonui nebuvo sunku, nes, kaip prisipažįsta, jau seniai svajojo prekiauti šiuo gėrimu ir parodyti pirkėjams, kas iš tiesų yra geras alus.
„Pasąmonėje visada norėjau daryti ką nors savo. Manau, arba turi būti išskirtinis ir geras kurios nors srities specialistas, arba plėtoti savo verslą. Man antrasis variantas yra kur kas priimtinesnis. Visą laiką buvau daugiau idėjų žmogus. Mano galvoje visuomet kirba idėjos“, – teigia verslo vadybą baigęs alaus žinovas.

Prieš dvejus metus, paskatintas didelio noro dirbti sau, pašnekovas tvirtai apsisprendė atidaryti įvairių rūšių alumi prekiaujančią krautuvėlę. Vaikinas intensyviai nagrinėjo įstatymus, ieškojo tinkamos vietos tokiai prekybos vietai, domėjosi verslo sąlygomis mūsų šalyje.

Labiausiai šį žmogų viliojo galimybė dirbti tikrai mėgstamą darbą, kuris kasdien teiktų malonumą.

„Mano pirminė idėja buvo tik alaus krautuvėlė. Baras, galima sakyti, atsirado visiškai atsitiktinai. Alkoholio įstatymas numato, kad alkoholį pilstyti galima tik kavinėje, bare, todėl pasiskolinau stalų ir įrengiau šį barą“, – šypsosi jaunasis verslininkas. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dabar „Alaus kolonėlėje“ galima jaukiai pasėdėti, čia pat paragauti naujų alaus rūšių, o labiausiai patikusio ir įsigyti išsineštinai. Kainos priimtinos kiekvieno kišenei – nuo 3 litų už bokalą.

Skambų pavadinimą krautuvėlei-barui netikėtai sugalvojo jaunojo verslininko brolis. „Šalia šios krautuvėlės yra degalinė, kur žmonės gali įsipilti benzino. Mūsų patalpose taip pat galima įsipilti, tik ne benzino ar dyzelino, o gero alaus!“ – juokėsi pašnekovas. Šiuo metu vaikinas „Alaus kolonėlėje“ dirba su mama, kuri taip pat kurį laiką neturėjo jokio darbo. Moteris pavaduoja sūnų, dirba bare, aptarnauja klientus.
„Pasikeisdami su mama dirbame kasdien nuo 12 iki 10 valandos vakaro. Tai po truputį tampa šeimos įmone“, – šypsosi vyras.

Verslininkas prisipažįsta per daug nesibaiminęs prieš imdamasis šios veiklos. Užstatęs tėvų sodą nesunkiai gavo banko paskolą ir viską išanalizavęs po truputį pradėjo. Anot jo, Lietuvoje kurti verslą palanku ir visai negąsdina biurokratija, įvairūs leidimai ar mokesčiai. Didžiausias trukdis yra atitinkamos valstybės institucijos, kurios neretai per daug maivosi ir bando padaryti savotišką tvarką.

„Pavyzdžiui, dabar inicijuojamos atitinkamos Alkoholio įstatymo pataisos arba draudimas aludariams alų vadinti „gyvu“ ir „šviežiu“. Tai labai kerta per kišenę verslininkams, ypač smulkiesiems“, – teigia J. Ignatonis.

Smagu dirbti sau
Vyras džiaugiasi įgyvendinęs seną savo svajonę ir šiuo metu dirbantis sau. Sėkmė, jo nuomone, nenusisuka todėl, kad jis stengiasi ir dirba mėgstamą darbą. „Manau, dirbti nemėgstamą darbą yra labai sudėtinga. Pradedi žvelgti į jį neatsakingai, dirbi ne taip, kaip reikia, tampi nesąžiningas. O kai darai, kas tau prie širdies, visuomet jautiesi patenkintas ir į viską žiūri visai kitaip. Kiekvienas klientas tave džiugina“, – teigia verslininkas.

Žmonėms, galvojantiems apie savo verslą, pašnekovas pataria tiesiog imti ir daryti. Anot jo, verslas – tai atlygis už riziką. Kiekvienas turi bandyti. Pirmiausia nuspręsti, kokia suma tavo gyvenimo nepaskandintų, ir pradėti daryti.

„Mums 50 tūkstančių, kuriuos paėmėme iš banko, yra dideli pinigai. Kita vertus, kai realiai pamąstai, supranti, kad juos praradęs gali padirbėti ir kokiu nors būdu susigrąžinti. Kreditas yra šiek tiek daugiau nei 1 000 litų per mėnesį, tad blogiausiu atveju susirasiu darbą, daug dirbsiu ir per penkerius metus tuos pinigus bankui grąžinsiu“, – svarsto pašnekovas.

Papildoma informacija
Viskam įsirengti reikėjo – 40 000 Lt
Atsiperkamumas – planuojama per 5 metus
Juridinis statutas – įsteigta UAB