Neretai kyla klausimas, ar verta pirkti franšizę ir mokėti solidžią sumą franšizės davėjui, kai galima savarankiškai plėtoti verslą, remiantis vien savo žiniomis ir patirtimi. Nors franšizė, kaip ir bet kuris kitas verslas, turi savo pranašumų, trūkumų ir potencialią riziką, šis verslo modelis, ekspertų teigimu, yra saugiausias būdas įgyvendinti savo ambicijas.

 

Neišnaudotos galimybės

Franšizės istorija siejama su viduramžių Europos feodaline santvarka, kai XIX a. Vokietijos aludariai ėmė pardavinėti teisę užeigoms reklamuoti alų naudojant alaus gamintojo vardą, vis dėlto šio verslo modelio sukūrimo nuopelnai priskiriami amerikiečiui Isaacui Singeriui, sukūrusiam patobulintų siuvimo mašinų platinimo sistemą.

 

Priešingai nei visame pasaulyje, Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse franšizės modelis dar tik įgyja pagreitį. Lietuvos franšizės centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 150 franšizės prekių ženklų, kurių didžiąją dalį sudaro užsienio franšizės ir tik nedidelė dalis – užsienio investuotojams parduodamos lietuviškos franšizės. Be to, net trečdalis jų priklauso prekybos sričiai, o paslaugų sfera sulaukia mažiausiai investuotojų dėmesio.

 

Lietuvos franšizės centro direktoriaus Severino Žilinskio teigimu, Lietuvoje yra vietos bent penkiems šimtams franšizės prekių ženklų, o nedidelę šalies rinką būtina vertinti ne kaip trūkumą, o kaip galimybę.

„Dauguma pradedančių verslininkų Lietuvoje mano viską suprantantys, nenori girdėti aplinkinių patarimų. Vakarų Europoje požiūris į franšizę yra daug palankesnis, nes ten šis principas turi ilgesnę istoriją, yra daugiau įrodymų, jog tai pelningas verslo modelis. Pasaulyje yra labai beprotiškai atrodančių verslų, kurių Lietuvoje išvis nėra, bet su laiku tikrai ateis. Čia yra daugiau nišų, kur galima plėtoti verslą“, – apie franšizės verslo modelio plėtrą Lietuvoje pasakojo Franšizės centro direktorius S. Žilinskis. 

 

Verslo modelis be visuotinių taisyklių

Jau šešerius metus pagal franšizės verslo modelį dirbančios nekilnojamojo turto agentūros „RE/MAX Lietuva“ regiono direktorius Žiuljenas Galeckas įsitikinęs, jog pagrindinė naujo verslo žlugimo priežastis yra klaidos, o darbas pagal patikrintą sistemą padeda išvengti dažniausių suklydimų. Ž. Galecko teigimu, franšizės davėjai moka apskaičiuoti apyvartą ir rekomenduoja, kiek lėšų reikia turėti, kad verslas išgyventų.

„Gali važiuoti „Ferrari“ – traukos užtenka, viskas puikiai veikia, bet jei nemokėsi važiuoti, tai vis tiek atsitrenksi į stulpą ir automobilis čia bus visiškai niekuo dėtas. Svarbiausia – kaip tu moki tą įrankį valdyti. Franšizės sutartyje parašyta, kad niekas negarantuoja sėkmės. Šis modelis teikia žinojimą, galimybę prieiti prie sistemų, kurios kainuoja didžiulius pinigus, – pasakojo Ž. Galeckas. – Jei tai yra geras vardas, nereikia gaišti laiko, kol įgyjamas pasitikėjimas, be to, suteikiama visa klientų pritraukimo sistema už minimalias laiko ir lėšų sąnaudas.“

 

„RE/MAX Lietuva“ franšizės išlaidos

70 tūkst. Lt franšizės mokestis

9 proc. nuo apyvartos (3 proc. į reklamos biudžetą) 

Fiksuotas mėnesio mokestis (konfidencialus)

 

Kalbant apie franšizę, yra labai mažai klausimų, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Tai yra modelis, kuris padeda įmonei plėstis, tačiau jokių kanonų čia nėra – bet koks verslas yra unikalus, todėl sutarties sąlygas kiek­viena įmonė pateikia individualiai.

 

„Mažiausia pradinė investicija galėtų būti apie trisdešimt tūkstančių litų. Kalbant apie rimtesnį verslą, sąnaudos būtų daug didesnės. Jei kas nors Lietuvoje norėtų įsigyti „Hard Rock Cafe“, išlaidos franšizei ir padaliniui atidaryti siektų maždaug šešis milijonus litų. O atmetus franšizės mokestį norint atidaryti „McDonald’s“ padalinį reikia apie trijų milijonų litų. Kalbant ne apie smulkųjį verslą, reikėtų galvoti apie šimtą tūkstančių litų – franšizei įsigyti, padaliniui įsteigti, pagrindinėms medžiagoms nusipirkti. Franšizės suma gali svyruoti nuo trisdešimt tūkstančių iki dešimčių milijonų litų“, – apie galimas franšizės įsigijimo išlaidas pasakojo S. Žilinskis.

 

Kiekvienas žingsnis franšizės sutartyje gali būti labai detaliai aprašytas ir reglamentuotas, tačiau, kaip teigia S. Žilinskis, visada galimos derybos.

 

„Franšizės davėjas iš JAV ne visada perpras vietinės rinkos aktualijas, taigi būtina diskutuoti, kaip padaryti, kad būtų efektyvu. Franšizės davėjas turi savo poziciją, bet jei gavėjas gali pagrįsti, kodėl reikia ką nors keisti, visada galimas kompromisas. Dažnai būna, kad franšizės gavėjams kyla naujų minčių ir, atsižvelgiant į tai, kaip harmoningai ta idėja įsilieja į verslo koncepciją, gauna leidimą ją įgyvendinti arba ne. Net patį populiariausią „McDonald’s“ mėsainį „Big Mac“ sugalvojo franšizės gavėjas, – teigė jis. – Jeigu žmogus nori pirkti franšizę, visų pirma jis turi įvertinti savo galimybes, o paskui atlikti pirminę franšizių atranką. Net jeigu viena kuri nors franšizė labai patinka, mes rekomenduojame išsirinkti bent kelias ir palyginti, kas ką siūlo.“

 

Sėkmę lemia sinergija

Projekto „Franchise Shop“ projektų vadovės Bertos Baziukaitės nuomone, franšizės modelis – tai balansas tarp atsakomybės paskirstymo. Franšizės davėjas gerai žino, kaip veikia verslo modelis, nuolat jį plėtoja, o franšizės gavėjas, pažinodamas vietinį klientą, sugeba pritaikyti franšizės davėjo patarimus ir metodiką. Tokia sinergija, B. Baziukaitės teigimu, užtik­rina verslo modelio sėkmę.

„Franšizės sėkmę lemia ir glaudus ryšys tarp franšizės davėjo ir gavėjo. Jei franšizės davėjas kartu su gavėju apskaičiavo, kad yra tikimybė, jog abi pusės bus laimingos, ir jei franšizės davėjas nuolat plėtoja verslo modelį, teikia franšizės gavėjui pridėtinę vertę, o franšizės gavėjas laikosi nurodymų ir aktyviai dirba, tai visos galimybės verslui būti pelningam. Kuo sėkmingiau dirba franšizės gavėjas, tuo naudingiau davėjui, todėl šis suinteresuotas, kad gavėjui pasisektų“, – teigė ji.

 

Franšizę gali įsigyti asmuo, tačiau, S. Žilinskio teigimu, dažniausiai reikalaujama, jog gavėjas būtų įmonė, nes tokiu būdu franšizės davėjui daug lengviau bendradarbiauti, be to, lengviau prieinama informacija apie įmonę. 

 

„Renkantis franšizės gavėją, atsižvelgiama į visą žmogaus istoriją – ar turėjo bankrotų, koks jo išsilavinimas, amžius, kokia rinka. Jei rinka per maža, tinklo palaikymas ir administravimas bus per brangus franšizės davėjui, todėl jis atsisakys bendradarbiauti. Be to, gali būti, jog siūloma šalis nėra įtraukta į įmonės strategiją. Labai dažnai žmonės daro klaidą manydami, kad bet kuri įmonė gali parduoti franšizę“, – sakė jis.

Strateginės plėtros ir projektų vadybos konsultacijų įmonės „Advanced Advice“ projektų vadovės Viktorijos Michailovskos teigimu, franšizių atsiperkamumas yra labai skirtingas. Yra franšizių, kurios atsiperka per metus, tačiau yra ir tokių, kurių atsiperkamumas numatomas tik per trejus metus.

 

„Konsultacijų srityje užtenka įgyvendinti vieną projektą, kad franšizė atsipirktų. Franšizės davėjui pradinis mokestis nėra pagrindinis uždarbis – jis tik padengia su franšizės teikimu susijusias išlaidas. Žinoma, kaip ir kiekviename versle, yra rizikos, bet ji kur kas mažesnė nei pradedant verslą nuo nulio“, – pasakojo V. Michailovska.