Kompotas.lt – projektas apie Lietuvoje veikiančias senas, dar sovietmetį menančias, valgyklas. Apie jį iki šio interviu nežinojau beveik nieko. Tik pagalvokite, ar gali būti įdomios sovietinės valgyklos?! Pasirodo, gali. O už valgyklas dar įdomesnė yra projekto autorės Indrės Klimaitės patirtis.

– Indre, kokioje aplinkoje užaugai? Kas tave formavo ir nuo ko pradėjai?

– Visą laiką gyvenau Vilniuje. Ten baigiau niekuo neišsiskiriančią vidurinę mokyklą. Mano tėvas – grafikos dizaineris, o mama – menininkė. Tikriausiai aišku, kodėl pasirinkau dizainerės kelią.
Grafinį dizainą studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Iškart po studijų pradėjau dirbti reklamos agentūroje, tačiau užteko pusantrų metų, kad suprasčiau, jog toks darbas ir gyvenimas – ne man. Tad maždaug 2001-aisiais padaviau paraišką dėl magistro studijų Olandijoje. Turėjau susitaupiusi pinigų, o ir mokslai nekainavo daug, todėl mačiau, kad galėsiu susimokėti už studijas, be to, dar liks. Nors paraiškų priėmimo terminas buvo senokai pasibaigęs, nutariau vis tiek pabandyti. Pasisekė, mane priėmė! Nieko nelaukusi mečiau darbą ir išvažiavau.
Pirmieji metai prabėgo gana greitai, tarsi savaime susiklostė, kad likau Hagoje. Baigusi studijas čia įkūriau savo studiją.

– Kodėl gyvenant ten, Olandijoje, prireikė kurti tokį projektą kaip kompotas.lt?

– Aš visada buvau valgyklų gerbėja. Dažnai jose lankydavausi. Ir ten ruošiamas maistas man patinka. Laikui bėgant pastebėjau, kad valgyklos viena po kitos užveria duris. Tai mane nuliūdino. Supratau, kad Vilnius man tampa nuobodžiu miestu, panašiu į Vakarų miestus. Viskas sterilu ir monotoniška. Eini senamiesčiu ir nieko daugiau nematai, tik gintaro parduotuves ir picerijas. Todėl iškėliau sau klausimą: „Ką aš galiu padaryti, kad tas valgyklų nykimas nebūtų toks nesugrąžinamas praradimas?“ Taip gimė mintis viešinti valgyklas, priminti apie jas žmonėms, sukurti šį tą, kas turėtų išliekamąją vertę.

– O iš kur pinigai? Juk tokios idėjos įgyvendinimas turėjo kainuoti gana daug.

– Olandijoje noriai remiami įvairūs meno projektai, todėl nusiunčiau savo projektą porai institucijų, kurios rūpinasi meno iniciatyvų finansavimu. Iš jų ir gavau lėšų.

– Kaip buvo įgyvendinamas projektas? Ar viską darei pati?

– Na, man reikėjo rašančių žmonių, kurie parengtų tekstus knygai apie valgyklas, ir fotografo. Žurnalistui norėjau atiduoti visą kūrybos laisvę ir atsakomybę. Net sakiau, kad jei nori, jo vardas gali būti ant knygos viršelio. Gal man nepasisekė, bet viskas buvo gerai tik iš pradžių. Per visą projekto laiką pakeičiau 4 žmones, nes jie vis dingdavo, o paskui atsiradę sakydavo, kad jiems jau neįdomus šis darbas, atsiųsdavo nebaigtus ir pilnus klaidų tekstus. Vis dėlto džiaugiuosi, kad buvo ir tokių, kurie darė daugiau, nei reikėjo. Pavyzdžiui, fotografė iš Olandijos padėjo fotografuoti valgyklas, prie kompotas.lt įgyvendinimo prisidėjo gerokai daugiau, nei iš jos buvo tikimasi. Ji savanoriškai ėmėsi redaguoti „Valgyklų gido“ angliškąją versiją. Nuostabiausia, kad iki projekto mes net nebuvome pažįstamos. Ji atsiliepė į mano siųstą elektroninį laišką, nes susižavėjo idėja. Olandijoje dirbantiems sau arba laisvai samdomiems žmonėms kartais net nesiūlomas konkretus atlygis arba jis būna palyginti nedidelis, tik atlikus darbus nustebinama priemoka, apie kurią nekalbėta. Todėl, manau, ne pinigai motyvuoja dirbti.

– Ar manai, kad Lietuvoje laisvai samdomi darbuotojai elgiasi kitaip?

– Būtent. Kartais reikia pirmiausia duoti tam, kad gautum. Tai ypač svarbu, jei esi laisvosios profesijos atstovas. Tuomet daug kas priklauso nuo gero vardo ir nuomonės apie tave. Aš suprantu, kad yra tam tikri ekonominiai skirtumai. Pavyzdžiui, olandas, kuris sako, kad neturi pinigų, iš tikrųjų dar turi kelis tūkstančius eurų. O štai lietuvis neturi pinigų tuomet, kai jo piniginėje yra paskutinis litas. Bet vis tiek reikia bandyti rasti aukso vidurį.

– Kompotas.lt yra labiau meninis ar labiau į praktinę naudą orientuotas projektas?

– Pirminė paskirtis – absoliučiai meninė, nes pateikiamos nuotraukos nėra dirbtinai pagražintos. Jos – tiesmukos, parodančios viską taip, kaip yra iš tikrųjų. Jos atskleidžia valgyklų unikalumą.
Tačiau kompotas.lt turi ir praktinę pusę. Anksčiau niekur nebuvo jokio sąrašo apie Lietuvoje veikiančias valgyklas. Internete pavyko rasti užuominų apie penkias. Visa kita – draugų, pažįstamų ir šiaip gerų žmonių suteikta informacija. Tokiu būdu radome daugiau nei šimtą valgyklų, esančių Vilniuje ir Kaune.
Dar vienas praktinis aspektas, kurį bandžiau išnaudoti, – turizmo skatinimas. Kartą užsukusi į turizmo informacija besirūpinančią įstaigą paklausiau, ką jie sako užsieniečiams, kurie teiraujasi apie ką nors neįprasta. Kad ir apie cepelinus. Jie man atsakė nukreipiantys į „Čili kaimą“. Todėl vėliau nunešiau jiems „Valgyklų gidą“ ir pasiūliau jį pardavinėti už simbolinę kainą. Gidą apžiūrėjęs įstaigos direktorius atsakė: „Mes nenorime reprezentuoti šitos Lietuvos pusės.“ Taip mano pagalba turizmui ir baigėsi. Tiesa, „Valgyklų gidą“ galima įsigyti Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

– Kaip manai, kodėl kyla toks pasipriešinimas ir atmetimo reakcija?

– Tai natūralu. Mes buvome okupuoti, todėl dabar pykstame ant prievarta įbruktos kultūros pavienių detalių. O būtų visai normalu ir net sveikintina sakyti, kad tai yra dalis mūsų istorijos, kurią, kad ir kokia ji yra, priimame ir norime ja pasidalyti su pasauliu. Juk tokioje istorijoje taip pat galima rasti teigiamų dalykų.

– Vadinasi, valgyklos yra tas teigiamas aspektas, kurį verta išsaugoti ir tarsi įkalinti laike, kad neišnyktų?

– Būtų neblogai, bet bijau, kad jau niekas nepadės. Gyvename laikais, kai viskas keičiasi. Laisvosios rinkos dėsniai verčia arba keisti valgyklas, arba uždaryti. Tikiu, kad išliks kelios pačios stipriausios, geriausiai prisitaikiusios prie naujų sąlygų. Galbūt jos net bus madingos, į jas eis ir jaunimas, ir turistai. Tačiau pirmiausia valgyklos turi pripažinti esančios VALGYKLOS. Susidūriau su reakcija, kuri išduoda, kad net valgyklų valdytojai gėdijasi tokio pavadinimo. Nugalėjus šį kompleksą valgykla galėtų būti puikus verslas.

– Ką tau davė projektas kompotas.lt ir kodėl džiaugiesi, kad jį įgyvendinai?

– Pirmiausia sukaupiau daug bendravimo patirties su žmonėmis iš skirtingos socialinės aplinkos. Išmokau prisistatyti ir pristatyti savo darbą. Antra – perpratau daug organizacinių dalykų ir supratau, kad jie sudaro didžiąją bet kokio projekto dalį. Kūrybai ir malonumui lieka nedaug vietos. Trečia – valgyklų projektas ir jo metu sukurtas „Valgyklų gidas“ padėjo įstoti į Jano van Eycko akademiją, kur tęsiu mokslus. Manau, tai geras įrodymas to, kad tikrai unikalūs dalykai yra įdomūs visiems. O jų Lietuvoje, tikiu, tikrai dar yra.

Ačiū už atsakymus! Sėkmės studijuojant ir ieškant naujų idėjų!