Vienareikšmio atsakymo, kokias knygas galime vadinti antikvarinėmis, kol kas nėra. Lietuvoje dažnai antikvarine knyga laikoma ir senoji, ir pastaraisiais dešimtmečiais išleista knyga. Šias knygas reikia aiškiai skirti – šiandieninio ar vakarykščio skaitytojo rankose pabuvusi knyga yra bukinistinės prekybos objektas. Vakarų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose knyga laikoma antikvarine tik tuo atveju, jeigu jai yra daugiau kaip šimtas metų. Šalyse, turinčiose gilias knygos kultūros tradicijas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, priimta vartoti terminą „senoji knyga“. Taip vadinamos knygos, išleistos iki 1800-ųjų ir spausdintos dar Johanno Gutenbergo staklėmis. Na, o mašinomis spausdinta knyga – tai jau „naujoji knyga“. Svarbiausias knygos vertės veiksnys – jos turinys. Religinės knygos turinys nėra toks universalus, dėl to pasaulietinės knygos dažniausiai yra gerokai brangesnės už religines. Ypač brangūs istorijos veikalai, kronikos, metraščiai ir kitokie šalies praeities liudininkai – tokie veikalai vertinami tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių litų. 

 

Kalbiname Vidmantą Staniulį, keturis dešimtmečius 
praktikuojantį bibliofilą, kolekcininką, verslininką ir antikvarinio knygyno Kaune savininką. 

 

– Nuo ko priklauso knygos vertė?

 

– Kolekcininkai už retas knygas gali mokėti tiek, kiek širdis geidžia ir leidžia piniginė. Aš, atsižvelgdamas į poreikį ir kitas aplinkybes, galiu mokėti tiek, kiek jos vertos, ir truputį daugiau. Dažnai senų knygų aukcionuose kyla euforija, ambicijos ir leidinys parduodamas kelis kartus brangiau negu jis realiai vertas, ir, priešingai – pasiseka nupirkti pigiau, nes pradinės kainos žemesnės ir nebūna didesnės konkurencijos. Kaip matote, vertė ir kaina – toli gražu ne tas pat. Knygos vertė priklauso nuo įvairių kriterijų: būklės, laikotarpio, retumo ir kitų faktorių ar situacijų. Kainą lemia jau kiti dalykai: ekonominė situacija, geografinė leidinio buvimo vieta, kas ir dėl ko perka, kas parduoda. Kaina išaiškėja tik tada, kai prekė parduota ir pinigai jau jūsų kišenėje.

 

– Ar dažnai pasitaiko plagiatų? Kaip juos atpažinti? 

 

– Man per keturiasdešimt metų plagijavimo atvejų beveik nėra pasitaikę, net ir pasaulinėje praktikoje jie itin reti. Tačiau padirbti seną retą knygą – tai milžiniškas darbas, reikalaujantis daug laiko, daug sąnaudų... Na, pavyzdžiui, XV amžiaus popieriaus jūs vargu ar gausit, o ypač – visai knygai. Padirbti knygą taip, kad ekspertai nenustatytų, yra praktiškai neįmanoma. Na, bent aš taip manau. O galų gale ir neapsimoka – ne tiek daug knygų yra, kurios vertinamos milijoninėmis sumomis. 

 

– O senųjų knygų rinkoje egzistuoja mados? 

 

– Deja, jokių madų nėra. Kiekvienas rinkėjas yra labai specifinis, jis renka tik sau įdomias ir reikiamas knygas. Tiesa, sovietiniais laikais buvo madinga pirkti knygas gražiais viršeliais. Dar ir dabar kai kurie pasiturintys verslininkai su malonumu užpildo lentynas gražiomis knygomis. Buvo mada dėl pasaulinės literatūros bibliotekos (rudais viršeliais) stovėti eilėse nuo penktos valandos ryto, kad vėliau pasipuoštum asmeninę biblioteką arba bent pasigirtum, kad ir tu tas knygas turi. Dabar dalis šių knygų prarado savo vertę ir kuo toliau, tuo labiau pinga. Nieko nuostabaus, nes tais laikais knygos buvo leidžiamos dideliais tiražais, poligrafinė kokybė ne visada atitiko to meto pasaulinio standarto kriterijų, pagaliau įvyko vertybių perkainojimas ir panašūs leidiniai tapo nebemadingi. 

 

Labiau pasisekė senesnės spaudos kolekcininkams, kurie nesuskubo knygų parduoti vos pūstelėjus pirmiesiems Lietuvos nepriklausomybės vėjams. Dar geresnių rezultatų sulaukė tie, kurie prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę rinko, domėjosi senąja Europos ir Lietuvos knyga. Tokių entuziastų pirkiniai pastaraisiais metais tikrai gerokai pabrango ir toliau brangsta, mat senų retų leidinių rinkoje mažėja. Na, o žvelgiant giliau į bibliofiliją, tai madų čia beveik nėra. Kiekvienas kolekcininkas turi savo skonį, pomėgį ir suvokimą apie knygas. Dažnai, komplektuojant biblioteką, pasirenkama tema, atitinkanti žmogaus profesiją. Kiti tiesiog jaučia meilę senai retai knygai...

 

– Kaip manote, ar verta investuoti į antikvarines knygas?

 

– Jei jus domina investicija, taip, pirkite retas antikvarines knygas. Tai viena rimčiausių pinigų apsaugojimo ir auginimo priemonių. Pinigai – tik popieriai, kurių galima prispausdinti, o antikvarinės knygos nepasidaugina. Jų kaskart mažėja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio rinkoje. Šioje srityje, mano nuomone, bankrotas gresia mažiausiai.