– Užsiėmiau tuo verslu Lietuvoje, kurio tuo metu reikėjo, ir bandžiau jį išlaikyti, kad neatitektų užsienio kompanijoms. Kosmetikos rinkoje mes esame vieninteliai, priklausantys lietuviškam kapitalui. Daugiau nieko nėra. „Douglas“, „Sarma“ pinigus uždirba vokiečiams, „Eurokos“ – taip pat vokiečiams, „Drogas“ priklauso kinams. Šiame rinkos segmente nebėra beveik nieko savo. Bandoma padaryti šią valstybę baudžiauninkų kraštu. Kol kas aš bandau neleisti to padaryti iki pabaigos, bet mūsų valdžia stengiasi įtikti užsieniečiams ir parduoti visus verslus. 

– Ar „KristiAnos“ ir „Kosmados“ mažmeninių kosmetikos prekybos tinklų neištiks toks likimas, koks ištiko „Sarmą“? Neplanuojate prekybos tinklų išplėtoti iki tam tikro lygmens ir paskui parduoti konkurentams?

 

– Visą gyvenimą esu šiame versle ir nežadu trauktis. Net nėra minčių parduoti šiuos tinklus. Nupirkti ką nors ir plėtoti – jau kitas reikalas, tačiau parduoti – jokiu būdu! Mūsų visai kitas požiūris. Visų pirma mes esame atstovai ir imame prekes tiesiai iš gamintojų. Tai yra pagrindinis dalykas. Visos prekės atkeliauja partijomis, su kokybės sertifikatais, garantuotos ir autentiškos. Jei matote kur nors turguje pardavinėjamas prekes, jos tikrai neturi sertifikatų. Daugiausia ten parduodamos oro, temperatūros svyravimų paveiktos prekės. Tai yra viena didžiausių bėdų. Juk kai pieno neįdedi keletą dienų į šaldytuvą, jis pradeda rūgti ir netinka vartoti. Mūsų rinkoje yra parduodamų tokių prekių. Klientai perka, nes mato, kad jos yra pigesnės. Bet taip nėra! Tarkim, jums pasiūlo pirkti naują „Mercedes“ su 40 procentų nuolaida. Tuomet reikėtų labai gerai pagalvoti, kas tai mašinai negerai. Gal variklio nėra? Žmonės tiki, kad gali įsigyti už itin patrauklią kainą normalios firmos produktų. 

 

Kitas dalykas: mes naikiname produktus, kurių galiojimo laikas baigiasi. Kiti bando jų gauti šiukšlynuose ir perparduoti. Čia ir yra mūsų pagrindinė garantija – produktai yra tikri, tiesiai iš gamintojų, be jokių perpardavėjų.

 

– Kosmetika yra globalus verslas. Ar yra galimybė nežinomai kompanijai sukurti kvepalus ir per trumpą laiką išgarsėti?

 

– Galimybė yra, bet ji greičiau teorinė. Čia kaip sukurti automobilį. Viską galima padaryti, bet konkuruoti su „Mercedes-Benz“, BMW ar „Volkswagen“ nelabai pavyktų. Nebent tos įmonės sukurtus produktus gamintų čia. Bet... Tokie planai yra visiškos utopijos. Jei esi pasiskolinęs daug pinigų ir žinai, kad jų neatiduosi, gali porą mėnesių bandyti prieš draugus pasirodyti, o paskui emigruoti. Taip daro daug kas.

 

– Lietuvoje mažai kuriama asmenybių kvapų. Ar nišiniai jų kvepalai čia turi ateitį?

 

– Ne, rinka per maža. Dėl „69 danguje“ – kitokia istorija. Kai sukūrėme kvepalus, grupė dar gyvavo. Į prekybą išleidome daugiau nei 10 tūkstančių kvepalų buteliukų. Juos išpirko. Išleidome dar. Juos perka. Dabar grupė išsiskyrė ir šis kvapas liko labiau kolekcininkams. Laikui bėgant komercijos iš to neliks, nes niekas nepalaikys kvapo komunikacijos. Tarkim, jei kas sukurtų Sabonio vardu pavadintus kvepalus, manyčiau, galėtų jų parduoti nuo 10 iki 20 tūkstančių vienetų. Net reklama neatsipirktų. 

 

Įsivaizduokite, pasirodė naujas „Versace“ kvapas. Jo reklamos biudžetas per visą pasaulį yra milijardas JAV dolerių. Kad vienoje Europos dalyje paleistum kvapą į prekybą, reikia investuoti bent 50 milijonų JAV dolerių. Lietuvoje informacinė naujo kvapo sklaida svyruoja nuo 50 iki 100 tūkstančių litų ir apima beveik visas medijos sritis. 

 

Svarstant, kad galima uždirbti iš nišinio kvapo – nesvarbu, ar asmenybės, ar reiškinio, – reikėtų parduoti mažiausiai 30 tūkstančių vienetų ir tikėtis, kad pardavimas nesustos. Kaip manote, ar yra tokia galimybė?

 

– „KristiAna“ į Lietuvą importuoja bene visus žymiausius pasaulio kosmetikos vardus. Kosmetika nėra pigi. Ar vis dar užtenka pirkėjų?

 

– Nepasakyčiau, kad „KristiAnos“ importuojama kosmetika yra brangi. Čia gal labiau požiūrio klausimas. Pavyzdžiui, jei paimsime kokį rusišką kremą. Jo kaina yra nuo 5 iki 10 litų. Dėžutė kainuoja apie 50 procentų, etiketė – dar 10 procentų, prekiautojo antkainis – 20–30 procentų. Pačiam produktui pagaminti lieka nuo 50 centų iki 1 lito. Ar tu tiki, kad gali įsigyti šį tą normalaus už tokią sumą? O jeigu nusiperki normalų produktą, kad ir sėkmingiausią mokslininkų sukurtą kremą „La Praire“, kuris gali kainuoti 500 litų, bet jo užtenka pusmečiui, tuomet pasiskaičiuokime – jis kainuoja 3–4 litus per dieną. Čia pats brangiausias kremas. Jei moteris prisižiūri ir save gerbia, tai kas geriau: ar puodelis kavos, ar porcija gero kremo? Čia ir yra toks gyvenimas. Visada reikia skaičiuoti.

 

Normaliam produktui sukurti reikia rimtų specialistų, laboratorijos ir medžiagų – tai ir sudaro produkto kainą. Todėl mes ir gyvename, kad gerbtume tuos, kurie pasiekė geriausius rezultatus: ar tai būtų sporto, ar mokslo, ar chemijos laboratorijoje dirbantys žmonės. Dėl ko mes gyvename? 

 

Jeigu norime tik to, kas pigiausia, padirbta, nukopijuota, bandoma pateikti kaip neblogas daiktas, tuomet mes ir perkame trijų centimetrų storio čiužinį, o paskui visiems įrodinėjame, esą tai tikrai geras čiužinys, nors miegas būna prastas.